Tikėjimas, kaip sąvoka, savyje koduoja daugybę dalykų. Tikėjimas nebūtinai reiškia tikėjimą Kūrėju, Aukštesne galia ir pan. Tikėjimas – tai kryptinga sąmonės, emocijų, valios ir kitų individualių resursų veikla. Procesas, daugeliu atvejų katalizuojantis atlikti tam tikrus veiksmus. Jei imtume pavyzdžiu bet kokią savo veiklą, net ir kasdienę, rutininę, pamatytume, jog dažniausiai darome tai, kuo tikime. Jeigu aš kažką rašau, tai tikiu, kad kas nors tai perskaitys. Jeigu fotografuoju – tikiu, kad kažkas žiūrės fotografijas. Jei kepu pyragą, tai tikiu, kad kas nors jį valgys (visais šiais atvejais tas kažkas galiu būti ir aš, bet tai visai nekeičia proceso esmės). Be šio impulso, dar esu – sąmoningai arba ne – kviečiama orientuotis į KOKYBIŠKĄ veiklą.

Kaip žmogus, visiškai aiškiai suvokdama savo pradžios ir pabaigos momentus, aš tikiu, kad buvau, esu ir būsiu reikalinga šiame pasaulyje. Esminis instinktas – išlikimas, neatsiejamai susijęs su bet kokia mano veikla, taigi, ir su tikėjimu. Be kita ko, mano (drįstu sakyti – ir mūsų visų), pradžia – neatsiejamai susijusi su socialiniais ryšiais. Todėl manyje jau gimstant užkoduojama tam tikra priklausomybė – žmonijai. Pažindama ir patirdama gyvenimą, aš kryptingai formuoju save kaip visumą, drauge žinodama, kad bet kuri mano „detalė" gali būti bet kuriuo momentu pakeista (mano pačios arba aplinkos poveikyje). Todėl esminis mano siekis – tą visumą išlaikyti darnoje, balanse, nes tai – vėlgi, garantuoja didesnę išlikimo tikimybę. Net pasikeitus mano vertybėms, aš intuityviai sieksiu harmonizuoti save, nes, patyrusi šią darnos galimybę, nebemoku netikėti, kad tai įmanoma.

Tikėjimas, kaip veikla, nuolat svyruoja. Iš čia atsiranda skausmo, kaltės, neapykantos jausmai. Iš čia kyla ir valios būtinumas. Ir proto bei širdies savireguliacijos svarba. Bet viskas – link tos pačios visuminės darnos. Galiu būti paprastas, neturtingas, nesėkmingas (kažkieno akimis) individas, galbūt – elgeta, varguolis ir pan. Bet ar tai kaip nors lems mano „laimingumo/nelaimingumo" būseną, jeigu turėsiu pakankamai stiprų tikėjimą? Savimi, Kūrėju, šiandiena, rytojum? Ar svarbu, jeigu galėsiu savaip, individualiai įprasminti savo egzistenciją ir kiekvieną veiklą? Čia kalbu tik apie mąstantį ir jaučiantį žmogų, o ne apie tą, kuris net nesigilina į sąvokas, į save ir apsikritai į gyvenimą.

Visa tai įvertinusi, darau prielaidą, jog tikėjimas, kaip veikla, yra labai reikšmingas ir naudingas išlikimui. Be to, vedantis į pokytį. T.y., kuo kryptingesnė yra tikėjimo veikla, tuo didesnė tikimybė pasiekti mums to, ko siekiame. Tai dinamiškai kintanti veikla, vystanti veiklą. Ir nesvarbu, ar žiūriu į materiją išimtinai kaip į molekulių sanplaiką, ar kaip į energetinį sudvasintą darinį (pvz. žmogus – kūno ir dvasios vienovės indas). Tiesa, pastarųjų dalykų galiu neišmanyti, o visokiais „para" reiškiniais toli gražu nesižaviu. Esmė tame, jog tikėdama imuosi kažkokio veiksmo su bet kuria materija. O netikėdama nematyčiau prasmės tai daryti.

Tikėjimas, ko gero, pastūmėja mus ir į jausmų pasaulį. Mylėti netikint – nežinau ar įmanoma. (kalbu apie meilę plačiąja prasme – motinišką, partnerišką, tėvynės ir t.t.) Apskritai pasverti ar išmatuoti jausmus neįmanoma. Tačiau juk jausti – tai irgi veikla (tik nesuplakime emocijų ir jausmų į krūvą). Peršasi išvada, kad kažkas mumyse stimuliuoja mus tai daryti. Paprastoji fiziologinė sensorika nesužadina jausmų, ji tik inspiruoja emocijas. Jausmus galime kurti savyje patys, ieškodami darnos tarp to ką patiriame bei to, kaip tą patirtį vertiname. T.y. ieškodami darnos tarp realaus mūsų patiriamo poveikio bei mums kylančio požiūrio į tą poveikį, kuris, žinoma, labai sietinas su emocijomis.

Kalbant paprasčiau, TIKIU, kad esame kur kas daugiau, negu mėsa ir kaulai. Ir kai sakome, jog kilome iš dulkės, ir ja pavirsime, yra visiškai aišku, jog kūnas – tik laikina dvasios buveinė. Ugnis, varanti tam tikra kryptimi mus bet kokiai veiklai, yra susijusi ir su mūsų jausmais ( ne tik tais kilniaisiais, bet ir su visais „žemaisiais", arba – juodosiomis mūsų pusėmis). Manau, tos ugnies nepakatų vadinti motyvatoriumi, sukeliančiu emocijas ir stumiančiu į veiksmą. Ta ugnis labiau panaši į sąmoningą valingą veiklą, taigi, būtų sietina su tikėjimu.

Nesvarstau religinių, fizikinių ar kitų galimybių, kur eina ar neina dvasia po biologinės žmogaus mirties. Svarstau tik trumpame žmogaus gyvenimo diapazone – nuo pradžios iki pabaigos. Ir jame sieju save su tikėjimu: jeigu jau atėjau čia, tikiu – turiu išbūti. Jei jau būti, tai – kiek įmanoma sąmoningiau ir darniau su savimi bei pasauliu. Nes apskritai, TIKIU, kad esu. (Todėl ir negaliu ugnies/dvasios prilyginti tiesiog motyvatoriui. Nes motyvatorius – žymiai „smulkesnis" stimulas, tik vienas iš komponentų tikėjimo veikloje).

Tikėjimas leidžia man absorbuoti aplinką, ją filtruoti bei atspindėti. Kuo stipresnis mano tikėjimas, tuo labiau orientuota esu kasdieninėje veikloje, tuo aiškiau suvokiu ir priimu save, aplinkos pokyčius. O visa tai veda į tą patį paprastą žmogišką tikslą – išlikimą.

Visiškai suprantu, jog šitas mano svarstymas nėra išbaigtas, aiškus ar absoliutus. Tai tik mano subjektyvus suvokimas, kilęs skaitant, lyginant, ieškant, galvojant, ir jis gali absoliučiai prieštarauti bet kieno kito suvokimui, požiūriui ir pan. Šio pamąstymo tikslas nėra sukelti diskusiją, prieštaravimus ar ieškoti tiesos (manau, tokia apskritai neegzistuoja, ir tame yra Kūrėjo išmintis, tobulumas ir darnos užtikrinimas pasaulyje).