| "Esu Dievo gėrio ir meilės išraiška"[1].
Kai
giliai pajuntame santarvę su savimi, tuomet ima atrodyti, kad visas pasaulis
mums padeda... Po mažą žingsnelį einame gilyn. O juk reikia tiek nedaug –
„išgirsti balsą ir atverti duris"[2].
Kažkodėl kelis dešimtmečius savo gyvenimo bijome tas duris atverti. Gal todėl,
kad netikime? Bijome, jog per tas duris galime būti išnešti, išsemti...
Netikime, kad per tas pačias duris galime būti papildyti...
Atsivėrimas.
Malda dėl kito. Už kitus. Atsiverti nėra baisu, kai durys jau pravertos. Tik
galbūt reikia, kad tas duris kažkas kitas atrakintų ir stumtelėtų?
Kai man
kas nors užduoda kokį klausimą, visad pagalvoju – kas gali už tave patį,
žmogau, geriau žinoti visus atsakymus? Ir atsakau – klausk savo širdies. Ten
visi atsakymai. Jei esame Dievo meilės ir gėrio išraiška, tuomet privalome
drąsiai save dalinti. Šitaip dalijamės gėriu ir meile. Nuolatos melsdami
palaikymo ir šviesos - kad nepamestume
kelio.
Turėdama
žinojimą - kas esu, iš kur, ir kodėl, turiu ir tikslą - visa tai gilinti,
ieškoti ir dalinti.
Kiekvienas
turime surasti save. Ieškoti durų, kurios mumyse uždarytos (o tokių visada
yra), bandyti jas atverti ir eiti vidun. Svarbu, užbaigus vieną etapą, ramiai
ir tyliai, bet užtikrintai uždaryti duris. Ir drąsiai žengti pro kitas duris. Mes
nežinome, kokiomis Malonėmis būsime už tų durų apdovanoti. Žengdami šiuo keliu,
keliaujame per save, į save, po save, į kitus ir į Kitą. Dievas išreiškia save kiekviename iš mūsų, bet
vis kitaip, naujai. Mes visi tokie skirtingi, bet tokie panašūs savo klaidomis.
Jis taip tobulai mus sukūrė – tokius netobulus, klystančius, tačiau su tobulai
aiškiu tikslu – būti savimi. Kai mus
aplanko tos trapios trumputės būsenos, kuomet aiškiai juntame kas ęsą, ir kokiu
tikslu, ir kuomet netrūksta nė vieno žodžio šitam žinojimui pagilinti – tada
turime progą Malonę „pačiupinėti". Galime ją įsidėti širdin, kaip brangią
dovaną, o paauginę savyje, išdalyti kitiems. Galime, nesupratę, įsidėti per
giliai, ir ilgainiui pamiršti apie jos buvimą. Arba galime tiesiog nesuvokti
apie ką tik gautą Malonę.
Turėti
rankas, kurios dirba. Širdį, kuri plaka. Akis, kurios mato. Ne visi esame
šiomis dovanomis apdovanoti. Šalia mūsų yra daugybė to neturinčių arba
netekusių, bet apdovanotų kitaip: kantrybe, išmintimi, didele viltim. Nėra nė
vieno, liekančio be kokios nors Malonės. Tie, kurie nesuvokiame viso šito,
nesame nuskriausti, tiesiog mus dažniau aplanko tos trapios žinojimo būsenos,
ir tuomet darome viską širdimi, todėl – teisingai.
„Kreivi
keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti"[3]. Turime
nepaliauti eiti, nors ir pasitaikys duobių, turime kas kažkiek laiko verti vis
naujas duris. Jei per sunku jas atidaryti, prašykime pagalbos. Tam ir esame
vieni kitiems. Nesibodėkime išgirsti ir kitų pagalbos šauksmą. Daugybė dalykų,
kuriuos darome šiame gyvenime, yra labiausiai dėl mūsų pačių, o ne dėl kitų.
Jeigu dalijamės ir atsiveriame – labiausiai pradžiuginame ir papildome save.
Jei meluojame, tai labiausiai apgauname save, ne kitą. Jei esam nesąžiningi –
tai pirmiausiai su savimi, o ne su kitais. Jei pasiduodame puikybei ar pykčiui,
tai labiausiai nuskriaudžiame save. Jei rodome nepagarbą kitiems, vadinasi,
negerbiame savęs. Jei esame neištikimi kam nors, esam neištikimi pirmiausia sau
patiems – savo vertybėms, nuostatoms, idėjoms.
Viskas
atrodo taip paprasta ir nesudėtinga. Tačiau pilkoje kasdienybėje vis bandome
teisinti save, arba vengiame apie tai galvoti. Toks požiūris lemia mūsų elgesį,
kuris ilgainiui tampa ydingas. Esame
per maži, kad galėtume savimi ką nors pakeisti. Tačiau galime stengtis tapti
didžiai mažutėliais, leisdami veikti Dievui mumyse ir reikšti visą savo
tobulumą per mūsų klystančią sielą. Turime pasitikėti Juo tiek, kad, peržengę
naują slenkstį, tikrai būtume pasiruošę tam, ką rasim už durų. Dievas ruošia
mus savo „ramybės dvasia ir meilės ugnimi"[4].
Mums tereikia dalintis, kad patirtume tikrąjį džiaugsmą.
„Dievas
– tai Meilė. Būkime drąsūs Meile gyventi"[5].
Dievas davė man kūną – rankas, kojas, širdį, protą. „...šlovinkite Dievą savo kūnu!”[6].
Taip norėčiau visas jėgas atiduoti darbui, kūrybai, nepalikdama vietos tuščiažodžiavimui
ir tinginystei, gyventi. Esu tik mažas judantis taškas visatoje, tarp daugybės
kitų. Krypties nežinau. Tiesiog esu. Bet žinau, kad esu prasmingai, ir kad
pasaulis padeda man tokia būti. Prasmingai – ne todėl, kad kažką gyvenime
darau, bet todėl, KAIP visa darau. Su meile Dievui. Žmonėms. Pasauliui. Ir
niekam kitam tiek gero šitokiu būdu nepadarau, kaip pačiai sau... Susiskaupimu
maldose. Matymais ir pajautimais mažų dalykų. Dėkojimu ir prašymu – Dievo per
žmones, žmonių – per Dievą. O tu?
[1] iš Šv. Ignaco Lojolos mokymo [2]Eucharistinio
Jėzaus seserų kongregacijos sesuo Ligita Ryliškytė
[3] Evangelija pagal Luką, 3
[4] Gvidas Vainorius SJ
[5] Žodžiai iš giesmės
[6] iš pirmojo laiško Korintiečiams
| 