Sveikinu su paskutinio žiemos mėnesio pirma diena! Šypsausi kartu su savo mažuoju  (didžiuoju) išminčiumi.

Šiandien Jovaras, valgydamas sriubą pietums, sako:

-          Mama, čia tavo plunksna yra (sriuboj).

-          ???? kokia dar mano plunksna?

-          Na, blakstiena.

J J J

Kažkurį rytą Jovaras ruošiasi mokyklon, maunasi koridoriuje „sniego" kelnes, aunasi batus. Aš sakau:

-          Apsimauk šiandien šiltesnes kojines į batus, nes šalta.

-          Mama, man ne šalta, gi batai šilti, ir dar kojinės, ir dar oda.

Neįmanoma nenusišypsoti J Bet bandau aiškinti:

-          Oda ant padų tikrai šilumos neduoda.

-          Bet kaip įdomiai Dievulis žmogų padarė. Aš visas kaip aptrauktas oda. Jei nebūčiau aptrauktas, gi viskas iškristų, kas viduj. Kai buvau mažas, aš galvojau, kad Dievas sėdi danguj ir gamina žmones taip: dideliam puode maišo visokias širdeles, žarnas, nu ir visa kita, paskui ima odą ir visko įpila kaip į maišą, aptraukia, kad niekas neišbyrėtų. Tada pasidaro mažas vaikelis ir Dievas jį numeta pas mamą į pilvą, tada jau jis ten auga.

-          Hm. Įdomiai tu įsivaizdavai. O dabar kaip nors kitaip įsivaizduoji? Kaip?

-          Dabar visai neturiu minčių, kaip žmogus pasidaro. Tuščia galvoje.