Šiąnakt trumpam buvo grįžusi žiema. Rytą pabudau nuo keisto dungsėjimo – sniegui slystant nuo stogo žemėn... Galvojau – kaip gerai būtų turėti nors trumpam tą tikrą baltą žiemužę. Bet...labai jau trumpam. Ką tik į stogą pradėjo barbenti lietus su kruša... O aš dar nė rytinės kavos nespėjau išgerti.

Bet Vincentas šį rytą ilgėliau miega, todėl spėju šį tą nuveikti ir net dienoraštį parašyti. 

Apie sausio 13d. įvykius prisimenu. Pasimelsiu už tada žuvusius ir už šiandieninę Lietuvą. Ir už savo vaikystės Lietuvą, su šiltomis nerūpestingomis vasaromis ir baltomis žiemomis. Su avietynais ir ežerynais, su pievomis, laukiančiomis palapinių. Su šulinio svirtimis kaimuose. Su laužo dūmais ir skautiškomis dainomis. Su Šventosios vingiais ir putota Baltijos banga. Pasimelsiu už Lietuvą, kurioje gimiau ir užaugau. Už vienintelę savo gimtinę. Ir to niekas man uždrausti negali, net jeigu esu ta, kuri senokai ten lankėsi. Arba ta, kuri savo noru iš ten pabėgo.

Mano Lietuva niekada nesitapatins man su politika, ekonomika, bedarbyste ir krize. Viskas praeina, tad ir tai praeis. Mano Lietuva visada buvo ir bus tokia, kokią turiu širdy. Su visais kvapais, peizažais, paslaptimis ir atsivėrimais. Ji man nėra istorija, protėviai, televizija ar kas nors mistiško, ko negaliu patirti. Mano Lietuva – ta, kurią patyriau ir tebepatiriu aš pati, o ne kas nors kitas. Taip pat ir Ta sausio 13-toji. 

Mūsų namuose kasdien gyvena Lietuva, nes mes kalbame, galvojame, meldžiamės lietuviškai. 

Aš myliu savo Gimtinę. 

Fotografija - srsservisas.lt