Praeitą trečiadienį pas mus
užsuko nekviestas svečias – kažkoks slogos virusas.. Išvertė iš koto mus visus
paeiliui. Laimė, kad tik po 3 dienas kiekvienam teko, ir be temperatūros, kažkoks
trumpalaikis slogutis. Mudu su Vincentu ir apsirgom, ir atsigavome paskutiniai
– tik vakar pavakarin. Tikra laimė vėl laisvai kvėpuoti ir norėti ką nors
nuveikt, ne tik gulėti be jėgų.
Na, o vakar vakare mudu su
Jovaru turėjome įspūdingų išgyvenimų. Vyko vietinis vaikų futbolo taurės
turnyras (Frende cup). Jovaro komandos rėmėja draudimo bendrovė (Frende) jį
organizavo, tad mums, vaikų tėvams, teko ir šiek tiek darbo: turėjome visi
pakaitomis dirbti užkandžių kioske: renginio dalyviams pardavinėti hot-dog‘us,
limonadą, kavą, saldumynus. O kadangi renginys didžiulis, žmonių masė, tad ir
veikti tikrai buvo ką. Bet man LABAI patiko J Toks smagus
šurmulys, greitas veiksmas. Renginys vyko didžiulėje sporto halėje. Joje per
visą plotą yra futbolo aikštė, šalia pagalbinės patalpos – kontora, rubinės, na
ir minėtasis kioskas bei šalia jo - salė su stalais ir kėdėmis, kur valgoma.
Halės didžioji futbolo aikštė
buvo padalyta į 6 vaikiškas aikštes (išilgai pusiau ir dar skersai į tris
dalis), ir jose visose visą dieną vyko daugybė rungtynių. Vaikai suskirstyti
pagal amžių – nuo pirmokų iki ketvirtokų. Tad Jovaro bendraamžiai žaidė
paskutiniame etape, vakare nuo 17 iki 20.30val, ketverias rungtynes. Jovaras žaidė dvejose iš kturių rungtynių.
Kaip pats ir sakė kažkada, jis yra vartininkas... Ir iš tiesų jam šita pozicija
super tinka, mačiau savo akimis.
Jovaro komanda silpnoka.
Berniukai nesusižaidę, atakuoja silpnai ir retai. Priešininkų komandos žymiai
stipresnės, tad pagrinde vyko vartų gynimas, o ne puolimas. Taigi, Jovarui teko
didelė dalis atsakomybės ir darbo... Suskaičiavau, kad maždaug iš 12 atakų
Jovaras atmušė 6-7 kamuolius, tačiau 5 įvarčius praleido (abiejose rungtynėse
po 5). Vistiek jis vartuose arodė šauniai ir susilaukė publikos simpatijų J Na,
publika – abiejų komandų tėveliai. Tad aišku, gyrėme vieni kitų vaikus. Iš
tikrųjų jie šaunuoliai, laksto po ta aikštę, raudonais skruostais, rimti tokie J
Teisėjauja taip pat vaikai – kiek vyresni, gal 13-14 metų berniukai. Mūsiškiai
visas ketverias rungtynes pralošė, bet nepasakyčiau, kad buvo nusiminusių.
Prizus – taures – gavo visi dalyviai. O kad rezultatai buvo 1:6 arba 2:5, tai
jau nieko nepadarysi. Kitos komandos treniruojasi du kartus per savaitę, arba turi
po vieną LABAI gerą žaidėją. Na, o mūsiškiai silpnoki. Man buvo juokinga, kad
Jovaras taip toli spiria kamuolį iš vartų – per visą aikštę nuskrieja, vos ne į
kitus vartus J Jiems
dar reikia gerokai treniruotis, siekiant geresnių rezultatų. Bet, kaip sako
Jovaras – futbolą turi būti smagu žaisti. O pralaimėti vistiek kažkam tenka,
tad visai nėra ko krimstis. Manau, tokia „motyvacija" nelabai motyvuoja
laimėjimui. Bet, kita vertus, bent jau nėra raudančių dėl pralaimėjimo ir
nusiviliančių savimi. O mūsų svetainėje ant židinio puikuojasi nauja puošmena –
gautoji futbolo taurė – sportbatis, spiriantis kamuolį J
Keletas nuotraukų, deja, ne
kažin kokios kokybės – iš vakarykščio žaidimo.
Na, o kol Jovaras siekia
aukštumų futbolo vartuose, jo didžioji sesė trina suolą Anglijos katalikiškoj
mokykloj, ir, beje, visai sėkmingai – neseniai gavau jos rudens semestro
egzaminų rezultatus. Turiu pasidžiaugti – šaunuolė ji. Ateinantis pavasario
semestras atneš dar daugiau iššūkių, bet tikiuosi, ji juos sutiks drąsiai ir
suvirškins sėkmingai.
Tuo tarpu mažasis Vincentas nė
trupučio neatsilieka nuo dičkių tobulėjimo laipteliuose. Jis vis drąsiau mokosi
vaikščioti, vedamas už vienos rankos jau visai neblogai žingsniuoja, o kartais
pradžiugina mus visus savo keliais nedrąsiais savarankiškais žingsneliais J
Dantuką auginasi jau trečią, puikiai užlipa ir nulipa nuo sofos, fotelio. Moka
triukšmingai mėtyti daiktus, daugybę kartų kantriai įjungti ir vėl išjungti šviesą, burbuliuodamas pasakoja visokias istorijas (patys
kalti, kad nesuprantam...) ir su džiaugsmu pasitinka kiekvieną dieną.
Jau paruošiau gimtadienio
kvietimus Vincento svečiams, ir torto receptą jau numačiau. Dabar džiaugiamės
žiemos baltumu ir tikimės, kad iki vasario 5-tosios ji nepabėgs iš mūsų kiemo J
| 
