Aš ničnieko nenutuokiu fotografijos mene. Šiais laikais fotografuoti yra labai populiaru. Yra daug galimybių apdoroti vaizdus kompiuteriu, išgauti įvairius naujus rezultatus iš to, kas realiai buvo nufotografuota. Žinau tai, bet manės fotografija „nekabina". Aš fotografuoju labiau todėl, kad reikia. Na, man pačiai reikia, smagu fiksuoti augančių vaikų atvaizdus, prisiminimus, keliones ir pan. Bet pats fotografavimo procesas man nėra nei įdomus, nei žavus. Juolab – vaizdo apdorojimas kompiuteriu – atkūrimas, retušavimas, karpymas ir t.t. Aš nemoku naudotis jokia sudėtingesne vaizdų apdorojimo programa. Naudoju tik picasa ir dar pora primityvių kiekvienam kompiuteryje glūdinčių programų, pagal savo minimalius poreikius. Ir visada – iš reikalo. Net nežinau, kodėl. Man smagiau pozuoti fotografijai, negu fotografuoti pačiai.

Bet dėl to visai nesigraužiu. Pasaulyje, o ir aplink mane daugybė fotografų mėgėjų, neretai jie taip išprofesionalėja, kad net sunku atskirti kur kuris... Gerai, kad kiekvienam – savo. Aš suprantu, kad mano pačios sukurtų rankdarbių fotografijos šioje svetainėje yra vargingai prastos kokybės, jei žiūrėtume fotografo profesionalo ar menininko žvilgsniu. Ir dar suprantu, kad dėl neįdomiai ar netinkamai nupaveiksluoto daikto galbūt prarandu potencialius užsakovus. Bet aš vistiek dėl to nesigraužiu, kadangi savo rankdarbius laikau pomėgiu, kaip sakoma – dūšiai. O jeigu nemažai jų atiteko įvairiems žmonėms į rankas – tai dėl tam tikrų skirtingų aplinkybių. Nei to gailiuosi, nei pernelyg susireikšminu džiaugdamasi.

Na bet aš ir plepė... Visai ne apie save šiandien norėjau parašyti J

Kalbant apie kitų fotografiją – aš tikrai nenutuokiu nieko. Nesuprantu kokybės ir panašių dalykų. Vertinu grynai subjektyviai. Man arba patinka, arba ne. Arba paliečia, arba ne. Kas nors – spalvos, forma, vaizdas, gilesnis vaizdo turinys. Mes taip pripratom prie fotografijos, jos visur dabar tiek apstu. Net nesusimąstom, koks yra konkrečios fotografijos tikslas. O aš kartais galvoju, kad turėtume susimąstyti. Juk žiūrėdami vaizdus, priimam juos į savo smegeninę. Vaizdų pilna televizija, kompiuteris, laikraščiai, reklamos ir t.t. Visas kasdienis pasaulis kupinas vaizdų. Mes juos matom, smegenys fiksuoja. Pasamonė apdoroja – net jei to nenorim, ar mum atrodo, kad nepastebėjom tam tikro vaizdo. Prakštiskai tai reiškia, kad visai nekontroliuojame vaizdinių signalų priėmimo į save. Tokiu būdu tampame informacijos šiukšlynais (beje, aš dabar miniu TIK vaizdinę info...o kiek dar yra garsinės, jutiminės ir t.t.???). Kažkuria prasme taip pagalvojus kyla siaubas... O kartu ir noras tuos patenkančius vaizdus kažkaip filtruoti, valdyti. 

Šiandien žurnale „National geographic Lietuva" (2012 sausio numeris) radau nuotraukas, kurios mane „užkabino". Nuėjau į tinklapį pasižiūrėti to paties fotografo (Timothy Archibald) daugiau darbų. Tai nuotraukos su „turiniu". Aš jas vadinu – sudvasintomis. Nes iš tiesų nepakanka vien tik matyti fotografiją. Reikia pabandyti matyti, ką norėjo pasakyti fotografas, o galbūt pamatyti kažką, kas mus pačius galėtu papildyti, išmokyti, ką nors mumyse atverti... Va apie tokią fotografiją aš sakau, kad man patiko. Beje, žurnale fotografas pateikia aprašymus nuotraukoms. Tai labai padeda pamatyti vaizdą tokį, kokį jį matė fotografas. Bet aišku, netrukdo pamatyti tai, ką nori pats pamatyti. Norintys pasižiūrėt, apie ką kalbu, eikite čia. Fotografo sūnus serga autizmu. Šiems vaikams būdinga „gyventi savo pasaulyje". Tėvas mėgina bendrauti su sūnum tokiu būdu, kuris yra būtų priimtinas vaikui. Ir randa kelią į jį, tai – fotografija. Jis stebi ir fiksuoja sūnaus santykį su pasauliu. Šis projektas vadinasi echolalija. Patarčiau prieš žiūrint vaizdus neturėti jokių išankstinių nuostatų, nebūti kritiškai vertinančiu ir būti atviromis ne tik akimis, bet ir širdimi. Tada vaizdas labiau paliečia. Man tai patinka.

Timothy Archibald, Ecolilia