Šitom dienom daug laiko praleidžiam vėl kartu, namuose. Stebiu, kaip jis paaugęs, kaip pasikeitęs. Dabar štai pasiėmęs pompą kamuoliui pūsti, ir mėgina su ja visus namus pripūst. Kiša tą smailą galiuką į visas angeles ir skylutes. O ten, kur skylučių neranda, bando jas padaryt..Pvz, kėdės minkštojoje dalyje.. Žiūriu ir galvoju, kad mes, ko gero, su remontais per daug paskubėjom.. Namai daugmaž siaubiami visokiais berniukiškais bandymais ir eksperimentais.. Jeigu ką nors nori padaryt su daiktu ar žaislu, ir jam nepavyksta, tai griebiasi paskutinio metodo - trenkt iš visos sveikatos, ir žiūrėt, galgi pats daiktas pabirs, išsiardys, atsidarys ar dar kaip nors "atsivers" atradėjui :) baksnojami ir daužomi baldai, sienos, grindys. Negali juk ištisai drausti. Juk tai jo pasaulio pažinimas. Aišku, man smagu, kai pažinimas vyksta lauke. Bet ten irgi tyko visokių "pavojų". Kartą nenužiūrėjau, kaip Vincentas pasiėmė sekatorių, tą, kur rožėms karpyti, ir juo išsijuosęs karpė lysvėje žemes... Karpo, o žemės drėgnos, gumbais tyška į visas puses, vaikas juodais gumbuliukais nuo kojų iki galvos, tiksliau, ir galva pilna juodžemio "prikarpyta". O tačiau tas atradimas davė man 5 min pertraukėlę arbatai. Nesvarbu, kad paskui teko Vincę perrengti ir nuprausti, o tas užtruko tikrai ne mažiau 10min...

Vincentas labai mėgsta šluoti. Visokios šluotos jam tinka nuo pat mažumės, vos tik pradėjo vaikščiot. Aiškus daiktas, kuo didesnė šluota, t.y ilgesnis jos kotas, tuo ji jam patogesnė ir rimtesnė. Šitaip bešluojant kliūva ir sienoms, ir namiškiams... Bet juk svarbiausia, kad vaikas užsiėmęs!

Rozetės ir kištukai yra smagu. Tik reik skubėt, kad mama ar tėtė neužmatytų. Dar smagu ką nors "atrasti" iki dugno. T.y. tol, kol daiktas nepataisomai sugenda, sulūžta. Pvz., muilo burbulai. Indelis pirmiausia buvo ištuštintas (laimei, ne į burną, o tik ant sofos, o kadangi indeli padaviau aš, neapsikentusi reikalaujančio rėkimo, tai galiu sakyt, pati kalta). Tuomet atėjo eilė įsitikinti, KAIP viskas veikia. Š tuščią indelį dvi dienas iš eilės buvo nardinama šluotelė, pučiama visokiu stiprumu, laukiant, kada gi tie begėdžiai burbulai pasirodys. Kadangi tai taip ir neįvyko, šluotelei buvo lemta būti "atrastai iki dugno". Krapštė, tukseno, lankstė, tol, kol nulaužė. Smagiausia, kad po visko Vincukas nekaltu veidu atneša man, kad sutaisyčiau...

Dar labai linksma yra viryklės rankenėlės! Čia tai tikra smaguma. Ypač jei kažkas pamiršta užrakinti visą viryklę spec. rankenėlės pasukimu, ir tada ji viekia pilnu pajėgumu. Viryklę vaikutis patikrina kasdien, pasukioja visas rankenėles, paskubom, nėr čia ko gaišti. Ir ne vieną kart per dieną, o tankiai, kokius 5-6 būtinai. Kartą jau šį bei tą jam pavyko iškepti. Gaila, kad ne keptuvėj. Pakeptas buvo plastikinis duoninės dugnas. Nėra ko jo ten dėti, kur gali būti karšta! Be to, tėvai juk galėtų VISADA laikyti viryklės rankenėles užrakintas. Jeigu taip nėra, tai nėr ko ir skūstis :) Blogiausia, kai aš gaminu valgyt, užtenka nusisukti akimirkai, visos rankenėlės žaibo greičiu būna nusukiotos pagal Vincento norą.. tada tik spėk žiūrėti, kad puodas neiškunkuliuotų per viršų...

Linksma namuose su mažais. Tie, kurie jų šiuo metu turi mažių ar nesenu laiku turėjo, mane tikrai supras ir dar galėtų papildyti (mielai prašom tai daryti komentaruose). Gal net paguosti ar padrąsinti. Visgi, visa šitai pasakoju džiaugdamasi, kad augam. Tikėdama, kad tuoj pasveiksim. O šitos mažos smulkmenos ir išdaigos taip greit pasimirš, kad jas privaloma konspektuoti, ir dar dažniau, nei aš tą darau!