Pasakysiu atvirai - nemėgstu kruasanų. Na tų, trapiųjų prancūziškų bandelių. Jie gražūs ir kvapnūs, ir skonis jų neblogas, bet... kad pusė to skonio kandant atsiduria lėkštėje arba ant stalo! Tad, koks gi gerumas iš tokios trapios skanybės.. Neslėpsiu, esu iš tų, kur mėgsta prisikimšti... Ko gero, tai viena iš dažniausių mano nuodėmių. Gerai jau, gerai, gal ir ne griekas valgyt bandeles, kai esi toks vėjo perpučiamas ir reik pasirūpint riebalų apsauginių sluoksniu, žiemai artėjant.

Na, bet, ne tą norėjau pasakyti.. Tikrai labai mėgstu visokias bandas ir bandeles. Net galvoju, kad jas gaminti, ko gero, yra man didžiausia laimė iš visų gaminamų valgių. Su tortais reik apsišarvuot kantrybe. Su kulinariniais stebuklais reik turėt įgūdžių ir laiko.  Su sausainiais kartais smagu pažaist, bet kad pripildyti pilvą, reik daug dirbti :) Na, o bandelės... juk tai patys nekalčiausi kepinukai, paprasti kaip du kart du, beveik visada pavyksta! Ir būna greičiausiai suvalgomi, kol dar švieži.

Todėl šiandien vėl kepu bandeles. Tai absoliučiai jokia naujiena, nes bandeles kepu praktiškai kartą / du per savaitę. Naujienos tame tik tiek, kad receptas naujas išbandomas. Man patinka receptai su "skaniomis" nuotraukomis. Pažiūriu, užsikabliuoju, noriu, imu ir darau. Pasitaiko, kad pritrūksta kokio produkto, bet tokiu atveju arba sukuosi jį pakeitusi kažkuo labai panašiu (tai daryti leidžia visokie rauginti pieno produktai: grietinė, jogurtas, pasukos, kefyras ir pan.) arba lekiu parduotuvėn, jei neatsiranda savanorių nulėkti ten už mane.

                                                           

Esti receptų, kuriuos išbandau ir neužsikabinu. Apie tokius nė nerašyčiau čionai, kam gi žmones "balamutinti". Bet randasi receptėlių, kuriuos myliu ir dažnai gaminu pagal juos. Va tokiais ir norisi toliau dalintis, sužadinti bandelių aistrą platesniam bičiulių ratui.

Šiandien - bandelės KIFLE, kroatiškos kilmės, iš mielinės tešlos. Mielinę tešlą ypatingai myliu, o ta meilė, aiškus reikalas, gimė tada, kai įsigijome duonkepę... Ne paslaptis, turėčiau būti labai išalkus ir pasiilgus bandelių, kad mielinę tešlą minkyčiau rankomis. Bet negalvokit, į duonkepę sudedu ne tik produktus, bet ir gerą dozę savo užsidegimo, šilumos ir meilės (kad tešla geriau pakiltų), na, o kočiodama ir lipdydama nepamirštu ir bandelinio entuziazmo įkočioti :) Pasakysiu nuo dūšios ir nesimaivydama - tokio skanumo mielinės tešlos iki šiol dar nebuvau išgavus. Kaip bebūtų gaila... bet tikrai, šitie rageliai tokie purūs, minkštučiai. Tiesa, matot nuotraukoj, vos vos per ilgai užlaikiau orkaitėj. Iš tikro tai ne per ilgai, kepiau juos net 8 min trumpiau. t.y. vos pamačius, kaip nurudo, traukiau lauk, rizikuodama, ar bus iškepę. Buvo. Bet 20min mano orkaitėj recepte nurodytam karštyje jos būtų suanglėjusios... Ir dar - kitą kart nedėsiu tiek druskos. Mėgstu saldžiai. Na, tos su sezamais gavosi super. Bet cinamoninės galėtų būt saldesnės, pudra gelbėjo.

Receptas Sonatinos, rasite paspaudę ČIA.

Negana to, kad kaskart paklaidžiojusi internete randu visokių skirtingų tešlos vyniojimo būdu, kuriais nuoširdžiai žaviuosi ir bandau įgyvendinti, nes patiekalas man turi būti ne tik skanus, bet ir gražus!

Štai pasirodau kokią pynę esu kartą supynusi. 

Atrodo sudėtingiau, nei iš tiesų yra. 

Šį kartą išmokau sukti ragelius. Nieko mandro, bet kol nepamėgini, tai neįsivaizduoji, kaip tai paprasta ir greita. Kitam kartui bandysiu kepti Sonatinos varškinę pynę. Pinti bandeles jau moku, neseniai išbandžiau varškinių pynučių bandučių receptą. Bet nelikau labai patenkinta, todėl bandysiu kitą receptą. Pasirodysiu, jei tik spėsiu nupaveiksluoti, kol alkanųjų gauja nešturmavo virtuvės :) Matot šitą foto? Begėdžiai pripuolę prapjovė per vidurį, nespėjus nupaveiksluoti, paskui sujungė į vieną, kad nesimatytų. Turiu labai skubintis, kai kažką kepu :D