Dar vienas liepos pirmadienis. Imu galvoti, kad pirmadienis yra šių mano atostogų „vinis". Turbūt neklystu...

„Paruošiu užkandžių plius arbūzas" – tokią sms nusiunčiu kaimynei Vitalijai po jos pasiteiravimo „ką atsinešti" į numatomą vakarėlį.

Atidarau šaldytuvą, norėdama įdėti vienintelę pustuštę lėkštę su maisto likučiais po mūsų, kaip pati pavadinau „mini išleistuvių vakarėlio". Ogi žiūriu – arbūzas pūpso ant lentynos, visas sunokęs iki negalėjimo...Na bet, muškite mane, gėdinkinte, nesijaučiu kalta nė per nago juodymą. Tik nusišypsau ir užfiksuoju, kad, ko gero, šitai prisiminsiu iki kito mūsų pasisėdėjimo, kuris bus...visiškai neaišku, kada... Juolab neaišku, ar su arbūzais.

Mūsų susitikimus ir išsiskyrimus įprasmina tiek daug skirtingų dalykų...Visgi labiausiai – bendravimas. Kokybė. Akimirksnių fotografijos atmintyje, kai atsimeni, jog buvo žiauriai linksma, nors tiksliai neatmeni, kodėl. Kai maistas skanus (paruošiau visai neblogų užkandėlių, tikusių prie vyno, šampano, o kažkam – ir prie rimtesnio gėrimėlio), kalbos liejasi (taip laisvai, kad kartais net reikia pakelti ranką arba laukti eilėj, kad būtum išgirstas) o gėrimas gaivina ir tonizuoja. Kai netyčiom (na, tai nėra nieko neįprasto, anaiptol, tai kaip tik ir yra tikrasis šarmas) Vita taikliai cituoja eiles, dainas arba anekdotus, o Vitalija pasakoja apie stebuklingą lazdelę „ant trijų raidžių" – tokia švelnia besišypsančia intonacija, kad neįmanoma neįtikėti... Šovėme šampaną „su praeitimi". Jį prieš porą metų „įsandėliavo" mano mama, kai mano kaimynai Lietuvoje šventė (be manęs) mano gimtadienį. Datuotas gėrimas, nieko nepasakysi, pagal susitarimą, turėjo būti išgertas kai vėl susitiksime. Taip ir įvyko šiandien, nors tai kartu ir išsiskyrimo, atsisveikinimo vakaras. Skanus, putotas, saldus šampano gėrimas. Bet svarbiausia – kad su istorija. Tarsi įelektrintas, įkrautas tos kaimyniškos giminystės.

Aš neužmiršiu tų abstrakčių kalbų apie sekantį mūsų visų susitikimą anapus jūros. Ir neužmiršiu neiškeptos Vitalijos bobelės, kaip ir nuostabaus skonio jogurtinio Vitalijos torto. Ir apskritai, mano atmintis labai gera, nieko neketinu užmiršti. Viskas manyje, po kažkurio laiko tas viskas įgaus kokią nors konkretesnę formą – jei ne adatinės, tai eilėraščio, jei ne jo, tai gal kokio šventinio patiekalo...gyvenimas gražus savo netikėtumais, reikia tik jiems atsiverti ir sugerti juos į save, aplink besišlaistančius :)