Penktadieni Vincentui pakilo temperatūra. Neišėjau į darbą. Ir visas savaitgalis buvo tik mums. Sustojau. Pamačiau. Priglaudžiau. Lioviausi lėkti ir verstis per galvą. Kartais atrodo, kad visko jau gana ir net per daug. Ir dabar taip buvo. Rutina ir priklausymas skubančiai visuomenei priverčia išjungti asmeninius saugiklius ir laikytis bendro tempo. Bet man jsi žiauriai netinka nei emociškai, nei morališkai, nei fiziškai. Tas tempas man per didelis, jis mane laužo, plėšo į gabalus. Prarandu nuovoką, savęs pajautimą, kitų girdėjimą... Gyvenimas tampa bėgimu rate. Bet juk aš ne voverė? Kodėl turėčiau taip bergždžiai suktis rate, užuot laikiusis savo tempo? Tam yra daugybė priežasčių. Visgi, laimei, stabdžiai yra ir jie veikia. Net paprasčiausias peršalimas priverčia sulėtinti tempą, išeiti iš voverių rikiuotęs. Ir gerai. 

Man užteko vienos dienos, kad sugrįžčiau į save ir į namus, pas vaikus ir savo svajones. Prireikė dar pusdienio, kad pradėčiau vėl viskuo naiviai džiaugtis ir nebesijausti varoma lyg botagu iš užnugario. Viduje randasi balansas, mintys teka tvarkingai ir ramiai.

Štai kas man yra gyvenimo vertybė. Ramybė. Tai didžiausia siekiamybė ir kartu geriausias vaistas nuo visų ligų...

Mėgaujuosi sekmadieniu su vaikais mūsų jaukiuose ir gražiuose namuose. Tam nebūtina kepti pyragus ar puošti namus artėjančiom Kalėdom. Tam praktiškai nereikia nieko, tik mūsų visų buvimo kartu neskubant.

Pasivaikščiojom lauke su Vincentu, kol Jovaras buvo futbolo treniruotėje. Mėtėm akmenėlius į upelį, žiūrėjom į tylų ežero vandenį. Radom du gražius mažus eglės konkorėžius. Dabar gulsime abu su Vincentu grožio miegelio. Rytoj tikimės būti sveiki nuo visų ligų ir skubėjimo viruso.