...Pradžioje buvo Meilė. Žvaigždės – mylimų dukterų pirštai, rytmetinė rasa nupjautame šiene, paskutinis arfos tonas, pirmoji opijaus pypkė, žali obuoliai ant juodo aksomo, pašėlęs rogių švytėjimas gruodžio sniege.
Pievoje šoko išsidažę negrai, ir pilvoti tamtamai dundėjo: nebijokite tokios amžinybės, kuri gimė iš Meilės.
Piramidės briauna slydo Kristus, o Jo lieknos kojos buvo it judą lotoso stiebai.
Ir Tibeto lamos pasisodino Kristų sukryžiuotomis kojomis, ir tai buvo jų eilinė vakarienė...
Man patinka Škėmos minties skrajumas. Galima jį skaityti nuo vidurio ar nuo pabaigos, į bet kurią pusę. Man patinka, kad žodis jo tekstuose GYVAS. Jis juda visom kryptim, nuogas, aprengtas, skubantis arba lėtas. mane visada vienaip ar kitaip jaudina Škėmos tekstai. Kartais iš viso kūrinio užkliūva tik eilutė, kartais - tik kontekstas ar jo "ribinis" rašymo stilius, vadinamasis sąmonės srautas. Man patinka, kad niekur nėra primesta jokia prasmė. Skaitytojas įprasmina pats - tai, kas jam svarbu. Aš myliu Škėmos kūrybą. Ji leidžia man pačiupinėti, paragauti ir pauostyti visų rūšių, laipsnių ir formų žodį. Nuostabi manipuliacija žodžiais. Nors jo emigrantiški amerikonizmai šiek tiek rėžia man akį ir ausį, vis dėlto jie neužgožia esmės.
Elektros žibintai styrojo apsikutoję ištaršyta medvilne, seni ukrainiečiai stovėjo gatvių sankryžose, stebėjo dangiškąsias stepes, žvaigždžių konsteliacijos jiems buvo gimtinės kurganai, o pavienės žvaigždės – akacijų žiedų atspindžiai siaurakaklių upeliūkščių vandenyse. Prie vaistinės šnekūs italai gromuliavo traškančius garsus, žodžiai byrėjo kaip riešutų lukštai. Ir dvi senės lietuvės, dar prieš keturiasdešimt metų atsivežtomis iš tėviškės skaromis apgaubusios kaimietiškas galvas, žengė šaligatvio cementu, tarytum jis būtų pažįstamas, jų plokščiomis pėdomis išmintas takelis: tarp išlankstytų beržų, kurių šaknys plėšosi nuolatinėje čiulpiančiųjų pelkių agonijoje; tarp rūsčių eglių, kurių viršūnės beria į praeinančiųjų smegenis keistas ir tikras žmogaus ir medžio giminystės pasakas; tarp griuvinėjančių kryžių, kurie, lyg reumato susukti pirštai, negali išsitiesti.
Ištraukos iš A. Škėmos novelės "Žilvinėėli"
| 