Šįryt pabudę radome sugrįžusią žiemą. Pribarstė sniegučio, apšarmojo viską... Bet saulė netruko išlysti iš po debesio ir savo šypsena pravijo žiemužę ten, iš kur ji kyštelėjo nosį.

Na, o kai toks oras, tai neišeit pasivaikščioti būtų tiesiog nuodėmė.

Netoli mūsų iš ežero išbėga upelis. Jis taip garsiai ir gražiai čiurlena visais metų laikais, neįmanoma praeit pro šalį nestabtelėjus pasiklausyti. Vincentas tikras vandenis - dabar jau toks amžius, kai norisi viską išbandyti, pačiupinėti. Jovaras mėtė upelin akmenukus, o Vincentas krykštė iš laimės, ypač kai jį aptaškydavo. Tiesą sakant, šitas upelis pastaruoju metu ir yra didžiausias Vincento džiaugsmas išėjus laukan. Visada prie jo sustojam ir pasidžiaugiam. Lauksim šiltesnių orų, bus smagu braidyti.

Visas kitas pasivaikščiojimas...jei vyktų pagal Vincentą, tai nuvestų mus be kelio be takelio nežinia kur. Darosi vis sudėtingiau, nes eina jis bet kur, nežiūrėdamas po kojom. Aš tik džiaugiuosi, kad jis nesipriešina sėdėt vežime. Bevažiuodamas užmiega, mudu su Jovaru pasišnekam apie viską ir apie bet ką. 

Na, o kol broliukas miega vežime, mudu eisim daryti pietus. Sakau mudu, nes šiandien pietums ypatingas, retokai pas mus daromas patiekalas - sushi. Jovaras mėgsta ne tik valgyt, bet ir gaminti. Raitojam rankovytes ir kimbam į darbą!