Jeg vil si åpent at jeg kjøper ingen gaver i år. Jeg skal ikke sy, klippe, lime, tegne, tove, skrive, sende postkort eller noe annet. Jeg føler at jeg har allerede gitt så mye jeg kunne i år. Vanglivis gir jeg det jeg kan uten noen spesiell hendelse. Alt jeg ønsker til mine kjære, sier jeg i bursdagsgratulasjoner eller når som helst. Faktisk sier jeg alltid at jeg elsker dem, jeg klemmer dem når jeg vil. Jeg venter ikke Jul eller bursdag for å gjøre dette. Derfor bestemte jeg å slappe helt av i denne travle perioden. De reklamene som skriker at vi må gjøre noe spesielt i Jul, tror jeg ikke. Jovaras og Vincentas skal få små gaver fra besteforeldre. Jeg har sydd en veske til dattera mi. Og den blir i gave til henne for Jul. Jeg planlegger ikke å kjøpe noe. Det ser ut at folk kjøper bare for å kjøpe. Jeg trenger ikke det. Vi, voksne, har allerede vært i Julekonserten i går og det har blitt en flott julegave til hverandre. Hovrfor må vi kjøpe noe til, hvis vi, egentlig, trenger ikke noe mer? Å være sammen, å gi oppmerksomhet til hverandre, litt mer enn daglig - det er nok stor gave for meg allerede. Alt jeg ønsker til alle er fred og enighet. Harmoni. Jeg ønsker dette i mine bønner hver dag. ikke bare før Jul. I år kom det enda større galskap med verdens slutt...Folk trenger sensasjon. De som tror på verdens slutt, truer dem som ikke tror. Den største dumheten er at folk glemmer at vi kan dø når som helst, hver dag. Og det gjør vi, alene eller sammen med andre. Vi kontrolerer ikke døden. De som frykter verdens slutt, frykter egentlig å dø. Det betyr at de frykter å leve også. Fordi døden og livet er alltid sammen. Som det var i begynnelsen, så nå og alltid, og i all evighet. Amen.
Pasakysiu visai atvirai. Nusprendžiau šiemet nepirkti jokių dovanų.Nesiūti, nepiešti, neklijuoti, nerašyti atvirukų ir t.t. Jaučiuosi viskam atidavusi tiek daug savęs, kad visai nebeturiu noro daryti tai dar kartą šiemet. Iš esmės nežinau, ko dar galima žmonėms palinkėti, be ramybės ir santarvės. Praktiškai visko, ko noriu palinkėt, linkiu per gimtadienius arba be progos. O kadangi kalėdinė karštinė manęs nekutena taip, kaip kai kuriuos, tai visai nutariau nebesi"parinti" ir tiesiog atsipūsti šituo skubėjimo laiku, nes ir taip jau visko toj kasdienybėj daug. Smiltei kalėdinę dovaną pasiuvau. Jovaras gaus skanumynų ir lauktuvių iš močiutės ir senelio. Vincentas taip pat, o realiai nė vienam jų nieko kažko ypatingo nereik. Mums, suaugusiems, iš tiesų irgi nieko netrūksta, tad kam tos dovanos ir beprasmiai pirkiniai. Mes jau viena kalėdine dovana pasidžiaugėme vakar, buvome nuostabiam koncerte. Tokios kuklios dovanos vienas kitam, ir dar truputis papildomo dėmesio - jau labai daug, bent jau man. Mylimiems žmonėms apskritus metus sakiau, kad juos myliu ir jais džiaugiuosi. Man kalėdos nereiškia, kad turiu dvigubinti linkėjimus ar dovanojimus. Linkiu ir dovanoju be progų, kai to norisi. Vienu žodžiu, mano nuomonė nepasikeitė, kaip tik dar sustiprėjo realaus gyvenimo pajautimas ir ramybės troškimas, ypač kai visi kraustosi iš proto dėl Kalėdų. Šiemet prie kalėdinės beprotystės prisidėjo dar viena - pasaulio pabaigos. Nesuprantu, kodėl žmonėms reikia sensacijų. Jei jie randa netikintį pasaulio pabaiga, tai stengiasi pasidalinti savo kvaila baime, įskiepyti ją kitam, pasėti nerimą. Silpnesnis žmogus neatsilaiko. Nejau taip sunku įsisamoninti, kad pasaulio arba kiekvieno mūsų "pabaiga" gali įvykti kiekvienam iš mūsų absoliučiai bet kurią dieną, akimirką... Nevaldome mes to, tai kodėl taip bijome? Visa tai tik rodo, kad žmonės yra pilni tuštybės, susireikšminimo ir paikų torškimų. Gyvenk šia diena, būk čia ir dabar, būk taip, kad tau nebūtų baisų išeiti ir pasibaigti bet kurią dieną ar naktį. Tai visai nereiškia, kad tu trokšti mirti. Tai tik reiškia, kad realiai vertini savo galimybes ir priimi gyvenimą lygiai kaip ir mirtį. Nes tiedu yra neatskiriami. Taip buvo visados, ir dabar ir per amžius. Amen.
| 