| Pastarąjį sekmadienį turėjome daug renginių. Jovaras vėl dalyvavo bėgime, jau dvidešimtpenktąjame Åsaneløpet. Žinoma, gavo naujus marškinėlius ir medalį. Šiemet bėgo žymiai greičiau ri drąsiau, nei pernai. Atbėgo ketvirtas (iš kokių 20 vaikų). Vincentas šį brolio bėgimą pramiegojo, nes buvo pats dienos vidurys. Na, o aš ir visai nesudalyvavau sirgalių minioj, nes pati turėjau renginį.
Važiavau su choru dainuoti į Osterøy muziejaus sezono atidarymą.
Osterøy - tai sala netoli Bergeno. Ją galima pasiekti keltu arba pravažiavus virš fiordo labai gražiu tiltu. mes važiavome tiltu. Dalyvavo ne visas choras (nors mūsų ir taip tėra 12), buvom vos aštuoniese ir dirigentas, kuris praktiškai šį kartą buvo ir koncertuko vedėju ir dainininku. Šioje saloje buvau pirmą kartą. Sekmadinis buvo saulėtas, šiltas, nuotaika vasariška. Važiavom penkiese mašinoje (penkios damos :), šnekučivomės. Aš grožėjausi vaizdais. Kelių saloje nedaug, nors ji gana didelė ir gyvenimas čia vyksta. Toks tarsi atskiras kaimas, atskira gyvenvietė. Salos plotas 270kv km, pagal 2008 metų duomenis, čia gyvena 7300 gyventojų. Praktiškai yra 4 miestukai, gyvenvietės ar kaip pavadint. Aukščiausias salos kalnas
Høgafjellet yra 868 m virš jūros lygio (būtų įdomu į jį įkopti).Na, ir , kaip minėjau, sala turi muziejų. Važiuojant labai vingiuotu keliu, leidžiantis nuo kalnų ir vėl į juos kylant, vėrėsi nuostabūs žali sleniai. Pačiame Bergene kalnai yra plikos uolos, arba apaugę spygliuočiais, o slėniai apgyvendinti, išasfaltuoti, tad žalumos nėra tiek jau daug (turiu galvoje žalias pievas). Gal todėl, kad pavasaris, tos žalios pievos saulėje atrodė labai viliojančiai. Slėniai pilni avių kaimenių, jos jau atsivedusios mažyčius ėriukus. Eismo tokią dieną beveik nebuvo, vos viena kita mašina. Jaučiausi kaip nuvažiavus kažin kur nuo miesto. Tikra atgaiva. Muziejus nedidukas, kelios senos trobos, ekspozicijos nedidelės irgi. Senoviški žemdirbių įrankiai, rankdarbiai. Mačiau keletą didelių skiautinių, dailūs, nors ir labai paprasti. Muziejaus atidarymo proga susirinko vietiniai gyventojai - daugiausia šeimos, senukai ir vaikai. Vaikams vyko atviros dirbtuvėlės - akmenskaldystės, vilnos vėlimo, audimo. Saulėtoj pievoj aidėjo klegesys. Koncertas vyko renginio pabaigoje, muziejaus ekspozicijų salėje. Dainavo mergaičių choriukas, paskui solistė (jos sopranas skardėjo nuostabiai, kažkaip saulėtai. man priminė laukštingalą). Pabaigoje dainavome mes. Koncerto programą mūsų vadovas sudarė labai šauniai - ji buvo ir linksma, ir rimta, žodžiu, įvairi ir nenuobodi. Dainavo keletą liaudies dainų/žaidimų, su plojimais, trepsėjimais ir pan. man tai buvo nauja patirtis, bet buvo labai smagu ir linksma. Mes taip pat atlikom vieną norvegų liaudies dainą. Man ji labai patinka, vis niūniuoju namuose panosėj. Nors žodžiai gana sudėtingi man, nes tekstas nynorsk (norvegai turi dvi oficialias kalbas - nynorsk ir bokmål. Aš mokausi bokmål, todėl nynorsk suprantu nedaug, reikia pagalbos), bet melodija "veža". Publika nuostabiai šiltai mus priėmė. Žmonės klausėsi megaudamiesi. Manau, kad tam, kuris yra scenoje, tai labai svarbu. Tai kaip grįžtamasis ryšys - jei žmonės užsimerkia, linguoja klausydami... Ko daugiau reikia? Patyriau tokį tikrą paprastą džiaugsmą. Mažutę sekmadienio dovaną :) Po koncerto važiavome pas vadovą į "sodybą", norvegų vadinamą hytte. Išgėrėm kavos, pasmaližiavom saldainiais ir ledais. Atokvėpis ir bendrystė geroj kompanijoj.
|
