Vargonuose aš nusimanau dar mažiau negu krikščioniškoje simbolikoje. Tad paprašiau profesionalo pagalbos, kad galėčiau geriau įsivaizduoti, koks tai apskritai yra sudėtingas instrumentas, ir kaip nepaprasta yra jį valdyti. Na, ir, žinoma, tam, kad galėčiau paskui Jums apie tai papasakoti J

Išardytų vargonų sandarą turėjau progą iš arčiau pamatyti VU Šv. Jonų bažnyčioje, kuomet jie buvo restauruojami. Labai gerai atsimenu, kaip buvau nustebusi, nes tas instrumentas, kai visi vamzdžiai vienoje vietoje ir viskas jau veikia ir gražiai „įvilkta" į rėmą, atrodo visai kitaip, nei atskirais gabalais išdėliotos detalės. Tokia daugybė detalių, kad sunku ir nupasakoti. Daugybė įvairiausių ilgių ir storių vamzdžių vamzdelių, svertų, svirtelių, medinių pagaliukų – tokio plonumo, kad neišmanau, kaip tokius išdrožia. Vienu žodžiu, man vargonų sandara paliko didžiulį įspūdį. Juk įdomu, kaip oras vaikšto tais visais vamzdžiais, kaip jį valdo vargonininkas visomis tomis rankenėlėmis, pedalais (ir nepaklysta juose)... Atsimenu vaikystėje, giedodama bažnyčioje greta vargonų, visada žiūrėdavau ir gėrėdavausi vargonavimu. Man ypač patikdavo girdėti vargonų „atsidusimus" – dumplių alsavimus, minamų pedalų garsą, rankenėlių traukymą. Bet instrumentas visada man atrodė pasalptingas, didingas, juolab kad ir skirtingas – vis kitoks kiekvienoj bažnyčioj.

Mano tamsų neišmanymą vargonuose labai prašvietė gerbiamas maestro Bernardas Vasiliauskas. Pasak jo paties, „vargonai atvėrė akis į dar nepažintą muzikos pasaulį" (citata iš straipsnio 2010.11.04 bernardinai.lt, visas straipsnis čia )

Ne šiaip sau kreipiausi būtent į Bernardą su savo paiku klausimu. Žinojau apie jį iš tolo: buvau girdėjusi jį vargonuojant Vilniaus Universiteto Šv. Jonų bažnyčioje prieš 10 metų, kuomet buvo atidaryti po restauravimo didieji bažnyčios vargonai ir vyko pirmasis koncertas. Be to, žinojau Bernardą esant ne tik vargonininką, bet ir daug metų vargonų dirbtuvėse dirbusį intonuotoju. Tai reiškia, puikiai išmanančiu vargonus ne tik kaip muzikos instrumentą, bet ir pažįstantį jo techninę sandarą.

Koncerto lankstinuke radau tokią informaciją apie vargonus:

3 manualai ir pedalai (44 balsai). Elektroniškai atsidaranti traktūra ir elektroniniai registrai. Crecendovalse ir mechaninis išpūtimas, 3 pastovios kombinacijos (mf, f, tutti) ir 1024 setzer deriniai. Vargonai statyti 1893m. Schlag&Sohne, atstatyti 1967m. Jorgensen, restauruoti 1999m. Christian Scheffler Vargonų dirbtuvėse.

O Bernardas, į mano prašymą  išversti viską į „žmonių kalbą", štai ką papasakojo:
Visi šie duomenys nurodo vargonų technines ir konstrukcijos savybes bei instrumento dydį. Tai dažniausiai nėra įdomu eiliniam klausytojui, bet svarbu vargonų žinovams ir ypač atlikėjams. Kiekvienas vargonininkas, gavęs tokį aprašymą, jau žinos su kokiu instrumentu turės reikalą, kokia muzika geriau skambės koncerte. Bergeno vargonai yra vidutinio dydžio (3 manualai, t.y. klaviatūros, ir 44 balsai). Palyginimui – Vilniaus Arkikatedros vargonai turi 49 balsus, šv. Jonų bažnyčios – 64 balsus. Tačiau tai nėra pagrindinis faktorius, nusakantis vargonų vertę. Specialistai labiausiai vertina vargonų autentiškumą ir amžių. Šiuo atžvilgiu Bergeno vargonai nėra labai seni, bet 118 metų – tai garbingas amžius. Spėju, kad jie nukentėjo karo metu (rašoma - „atstatyti 1967 m."). O 1999 m. ne tik restauruoti, bet, spėju, ir dalinai rekonstruoti, nes atsirado galimybė pritaikyti kompiuterinę techniką („Setzer" sistema, 1024 balsų deriniai). 
Smulkiau apie vargonų firmą  Schlag & Söhne. Įkurta 1831 m. Silezijoje, Jauer (vėliau persikėlė į Schweidnitz) mieste. (Dabar tai Lenkijos teritorija - Śląsk). ). Įkūrėjas – Christian Gottlieb Schlag. 1914 m. pastatė 1000-ąjį instrumentą (!). Tai daug. Aukštas darbo našumas. 1923 m. firma likviduota. Dabartinėje Lenkijoje išlikę 13 šios firmos vargonų. Bet firmos veiklos geografija buvo plati – tai rodo Bergeno pavyzdys.

Šiek tiek apie konstrukciją. „Elektroniška traktūra" reiškia, kad paspaudus klaviatūros klavišą, garso šaltinį – vargonų vamzdį – įsijungia elektromagnetas, t.y. jis atidaro vožtuvą, praleidžiantį orą į vamzdį ir vamzdis suskamba. (Yra dar mechaninė traktūra [ji tobuliausia] ir pneumatinė tr.). „Elektroniniai registrai" nurodo, kad patraukus atitinkamą rankenėlę ar paspaudus mygtuką, elektromagnetas įjungia norimą balsą (registrą). Paprastai grojimo metu gali būti įjungti vienas ar keliolika registrų, o kartais ir visi. Atlikėjo patogumui kartais vienu mygtuku galima įjungti vargonų statytojo užprogramuotą grupę registrų. Pvz., paspaudus mygtuką MF (mezzoforte), nedideliu garsumu skambės grupė vamzdžių, mygtukas F (forte) – skambės didesnė grupė, t.y. garsiau, mygtukas Tutti – skambės visi vargonų vamzdžiai. Atlikėjas ir pats gali surinkti grupelę registrų ir šį derinį užprogramuoti. Bergene tokių garsinių derinių gali būti 1024. Tam pasitarnauja speciali kompiuterinė technika (nors gali būti ir kitokia sistema – to reiktų pasiklausti pas vargonininką). Grojimo metu vargoninikas pasirenka reikalingą skambesį, gali jį pakeisti į kitą vienu mygtuko paspaudimu. Crescendo Walze tai mechanizmas leidžiantis grojimo metu garsinti vargonų skambesį nuo tyliausio iki garsiausio. Vargonininkas tai daro koja sukdamas prie pedalų įtaisytą skritinį – Walze.

Bergeno vargonai yra plačių galimybių instrumentas, juo galima groti įvairiausią muziką – nuo baroko iki šiuolaikinės, bet manau, kad geriausiai skamba romantizmo epochos muzika, t. y. ta muzika kuri skambėjo Ch. G. Schlag laikais.

Nežinau, kaip Jums, bet man po tokio paaiškinimo ne tik kad aiškiau pasidarė, bet kartu ir dar įdomiau. Būtinai eisiu į kitą koncertą ir dar atidžiau įsiklausysiu. Ar gali būti, kad vargonai – sudėtingiausias muzikos instrumentas? Einu pakankinti Vikipedijos... Apsirgau vargonų liga. Gerai, kad iš tolo, ir gerai, kad ji neperduodama žmogaus – žmogui, o tik vargonų – žmogui.