"Kiekvieną rytą sėduosi ant debesies, kad kasdienybė negalėtų manęs pasiglemžti" (citata iš "Skambėjimas atskirai")

Rytą svetainėj ant lubų ribuliuoja ežeras. Kambarys toks gyvas, atrodo lyg būtų judesy. O aš dar tokia mieguista. Nepasakyčiau kad man sunku keltis. Greičiau sunku palikti savo debesį. Rytais, kai guliu ir nesikeliu, atrodo, tarsi tingėčiau. Bet iš tiesų aš tuomet nieko negalvoju racionalaus, o tik kažkur klaidžioju lengvose svajose. Jei kas paklaustų, apie ką svajoju, turbūt nesidalinčiau. Na, nebent su ypatingu žmogum. Aš mėgstu įsivaizduoti kokias nors nelankytas vietas, situacijas, ir save jose. Kartais tokiais rytais gimsta naujų eilėraščių užuomazgos. Galbūt tokie maži "kliedesėliai" nėra naudingi, nieko gero neatneša, bet man jie tokie savi, nemokėčiau jų iš savęs išplėšti. O ir nenorėčiau. Gyvenime ne tiek jau daug rytų, kai nereik paskubom keltis, kažkur ruoštis.

Kai atsikeliu tokį lėtą prisvajotą rytą, aš kurį laiką matau pasaulį kitaip. Pastebiu daugiau smulkmenų, bet ne tų, prie kurių norėtųsi įkyriai kabintis, o tų, kurios gražios, gaivina ir žadina sielą.

Šiandien Jovaras skaitė pasaką garsiai. Apie du žmones, kurie, vengdami kitų žmonių žiaurumo, pavirto gulbėmis. Jie gyveno ilgai ir laimingai. Tada, kai jau galėjo atvirsti žmonėmis, pasiliko vis dėlto gulbėmis. Man tai patinka. Ir aš būčiau taip padarius :) 

_______________________________________________________________________________

Pastebėjau, Vincentui patinka, kad žindydama žiūrėčiau į jį, o ne kur kitur. Kai užsigalvojusi pažvelgiu pro langą, jis iškart nustoja žįsti ir seka mano žvilgsnį... Štai kaip kūdikėlis mokina mamą būti "čia ir dabar"...

Rytoj Jovaras išvyksta savaitei į stovyklą.