Vakar išlydėjau draugę į oro uostą. Manau, abi turėjome nuostabią savaitę. Neskubėjome, darėme ką sugalvodavome, žiūrėjome keletą filmų, vaikštinėjome, ir aišku, daug kalbėjomės. Mielai lauksiu Linos sugrįžtant kitąmet.

Šįryt išlydėjau Jovarą į stovyklą. Vietą joje gavome užpildę prašymą, visą informaciją suteikė mokykla. Ši stovykla - Raudonojo kryžiaus organizuojama kasmet, Hauglandsenteret, apie 140km nuo Bergeno, kalnuose esančioje reabilitacijos ligoninėje. Pati stovykla, kiek žinau, vyks greta esančios tarptautinės mokyklos patalpose. Stovyklą finansuoja Bergeno komuna, tad mums nieko nereikėjo mokėti. Tereikėjo pagrįsti, kodėl vaikas visą vasarą neišvyks iš namų (kadangi Į Lietuvą šiemet nevažiuojame, o draugų ar giminių, kuriuos galętume aplankyti Norvegijoj, neturime).

Šiemet stovyklaus 27 vaikai. Pernai buvo 37, o vietų būna 40, taigi, nemažai buvo laisvų šiemet. Bus 12 vadovų. Sudarytos trys grupės po 9 vaikus. Vaikų amžius - 7-10 metų. Manau, bus labai graži ir įdomi stovykla, gera nauja patirtis Jovarui. Jis jos nekantriai laukė. Į mano mamišką rūpestį ir jaudulį jis atsakė, kad jam reikia nuo manęs pailsėti, ir kad jau yra nemažas... Taigi, tokie reikalai. Vaikai auga, savarankiškėja, o aš, kaip mama, nevisada spėju augti kartu su jais. man vis atrodo, kad jiems manęs reikia, o pasirodo, kad jau nelabai ir nevisada.

Tad likome mudu su Vincentu karaliauti namuose vieni. kažkiek laukiau šios savaitės. Būti vienai, na, beveik vienai - man brangus ir reikalingas laikas. Jau kelios dienos viduje jaučiu didelę ramybę, tokį štilį, neskubėjimą, ir to buvimo "kitaip" pajautimą. Man gera taip pabūti, kai niekas nespraudžia į rėmus, niekas nedega ir visa ko prasmė kažkur atsitraukia. Prasmingas tampa pats buvimas, toks apie nieką, iš niekur ir į nieką. Toks neapčiuopiamai paviršutinis, o kartu neišmatuojamai gilus. Toks, kuris neša mane, o ne aš jį. Todėl tai ir yra didelis poilsis. Netgi nuo savęs. Ir kai ištisą dieną nieko neveikiu, tik dėlioju nuotraukas naująjam Vincento albumui, ir tai - be didelio rezultato, atrodo, kad toks buvimas iš tiesų daug žadantis. Labai džiaugiuosi, kad kompiuteris išėjo iš rikiuotės ir manęs nedrumsčia jokie pašaliniai dalykai, nepasiekia jokia nereikalinga informacija. Dabar eisiu pasidaryti salotų su fetos sūriu. O paskui... nežinau, ką veiksiu. Tai mano laikas man. Senokai tokį turėjau, jaučiuosi jo nusipelniusi. Bet nesinaudosiu juo niekaip. Tegu jis manimi naudojasi. Man atostogos.