Beveik visą liepą gyvenau be kompiuterio. Dienoraštis buvo rašomas popieriuje, kai kildavo poreikis ir noras. Dabar bandysiu pasivyti laiką, nes turiu ką papasakoti ir parodyti.

Mindaugo karūnavimo diena. Į koncertą važiavom kartu su Lina. Skambėjo F. Mendelssohn, L.v. Beethoven, J. Brahms ir Chr. Rinck kūriniai iš XVII-XVIII a. laikotarpio. Įsiklausydama į skambėjimą darau išvadą, kad didingumą suteikia, kuomet jau skambant vienam kažkuriam registrui ilgu ištisu skambesiu, įjungiamas kitas, trumpais garsais. Šį kartą man pasirodė, kad grojant tyliai, skambesys tartum neužpildytas. Bet staccato (trumpi atskirti garsai) skamba itin švariai, kiekvienas garselis girdėti aiškiai, tarsi grotų dūdelė, ne vargonai. Kartais panašu į klavesiną, kai grojamos tokios kaip paukščių trelės. Įsivaizduoju, kad tokius dalykus daug lemia vargonų techniniai sprendimai. Nes juk šie vargonai - pusiau elektroniniai (prisiminkime B. Vasiliausko vargonų apibūdinimą iš techninės pusės). Man šio koncerto grojimas, kadangi atlikėjas - vokietis, asocijavosi su vokišku presciziškumu. Jis toks pedantiškas buvo, bet itin giliai manęs neužkabino. Vincentas ir šį koncertą klausėsi atidžiai ir ramiai. O aš klausydamasi mėginau įsivaizduoti, kad pirštai, liečiantys klaviatūras - tarsi liečia gyvenimo siūlą. Gyvenimas irgi eina bangomis - aukštyn (aukštėjantys garsai), paskui vėl žemyn, ir vėl grįžimas, kopimas, nusileidimas. Taip girdisi klausant pagrindinės kūrinio temos. Tuomet šalutiniai, papildomi garsai - tarsi kokios gyvenimo aplinkybės - kartais suskamba išraiškingiau, regis, prieštaraudamos esminiam ėjimui, kartais - visai tolimos ir nereikšmingos, o kartais - darniai pritariančios. Turbūt tokia mano alegorija yra labai subjektyvi ir visai ne muzikologiška, bet man taip patiko įsivaizduoti klausant. Mažorą keičia minoras, ir atvirkščiai. Taip, kaip ir gyvenime. Šiandienos muzikavimas buvo be galo ramus, tačiau pakankamai gyvas ir gražus. Įdomu, kas tą įspūdį nulemia - kūrinys ar atlikėjas? Užsimerkiau ir leidau muzikai manyje pasivaikščioti. Kai vargonai sugaudžia visais balsais, vibracija eina per grindis. Pajunti, kaip padai ją sugeria, ji kyla aukštyn. Pasibaigus kūriniui gausmas sustojo galvoje.

Manau, kad vargonų muzika yra labai tinkama klausytis kurtiesiems. Įstabus instrumentas. Kaip tik toks, kuris gali pabrėžti Dievo garbę ir didybę. O tuo pačiu - mūsų mažumą...