Šiandien tarptautinė architektų diena. Sveikinu savo pusbrolį Mantą ir mielą pažįstamą Ingą, kuriuos žinau esant architektais. Sveikinu ir kitus, apie kuriuos nežinau, kad netyčia nebūtų įsižeidusių J Ir šis dienoraščio įrašas bus truputį apie architektūrą.

Užvakar vakare, trečiadienį, buvome koncerte. Šiam koncertui aprašyti skirsiu dar vieną atskirą dienoraščio puslapį, nes nenoriu plakti visko į vieną. Koncertas uždegė manyje didelį susidomėjimą pačiu instrumentu – vargonais, tad nepatingėsiu pasidomėti plačiau ir giliau, kad patenkinčiau savo smalsumą ir truputį praplėsčiau muzikinį akiratį.

Suprantama, koncerte buvome be Jovaro, tik su Vincentu. Jovaras dar tokiems koncertams nepasiruošęs, tad nusprendėme negadinti jam vakaro J

Bergeno Šv. Jono bažnyčioje (Johanneskirken) prasidėjo tarptautinis vargonų rečitalis (rečitalis - muzikos solisto koncertas), kuris vyks kiekvieną trečiadienį šioje bažnyčioje iki rugpjūčio 10d. Pirmame koncerte vargonavo bergenietis vargonininkas. Truko beveik valandą. Atliko šešis kūrinius. Iš man žinomų autorių – J. G. Walther, J. S. Bach ir F. Liszt. Kitų kompozitorių nesu girdėjusi (tai tik parodo mano neišprusimą, tačiau nematau prasmės šiame tekste surašyti pilnos koncerto programos).

Koncertus remia Bergeno miesto savivaldybė (komuna), tad koncertai bus nemokami. Žinoma, yra aukų dėžutė.

Einančius į koncertą mus pasitiko varpų gaudesys (Vincentas išplėtė akutes klausydamas vis artėjančio skambėjimo). Bažnyčios varpinėje yra net 52 dideli ir maži bronziniai varpai, tad jais skambinti, tikiu, irgi nėra paprastas užsiėmimas...

Atėjus į koncertą mane pakerėjo pati bažnyčia. Dar nebuvau joje buvusi, nes ji vis būdavo uždaryta, kiek teko lankytis netoliese. Bažnyčia tikrai verta atskiro aprašymo. Tad šiek tiek faktų ir mano pačios įspūdžių apie ją:

Kaip matosi nuotraukoje, tai raudono mūro bažnyčia. Pastatyta naujosios gotikos stiliumi 1894 m. Didelėje bažnyčioje yra net 1250 sėdimų vietų (apmaudu, kad pirmąjame koncerte klausytojų buvo saujelė, vos kokie 20 žmonių. Vincentas, žinoma, buvo mažiausias klausytojas). Vidinė bažnyčios erdvė ir gera akustika lemia būtent čia dažnai vykstančius koncertus. Viduje – daugybė medžio. T. y. Praktiškai visas vidus medinis (tai mane labiausiai ir nustebino).

Aštrokas gotiškas „strėles"  skliautuose, kolonose, labai švelnina vitražai gana plačiuose languose (tiksliau, vitražuose esantys apvalūs motyvai). Taip pat šviestuvai – patys būdami gotikiškai aštrūs, su smailėmis, labai sušvelninti visiškai apvalių lempų gaubtų. Visas tas smailumo ir apvalumo derinys sukuria puikią harmoniją. Kalbu apie pojūtį, kuomet įeinu į bažnyčią, ir jaučiu, kad joje GERA. Aišku, kad klausydamasi koncerto, žvalgiausi ir ieškojau to gerumo priežasčių. Bažnyčia nėra labai puošni. Puošmenos tėra jau paminėti vitražai bei tapytas paveikslas altoriuje, vaizduojantis besimeldžiantį Jėzų (dailininkas - Marcus Grønvold). Pats altorius taip pat vertas dėmesio – tai nuostabus ąžuolo drožinys. Bei labai labai graži sakykla (ypač – virš jos esantis „stogelis" - tikras drožinėjimo stebuklas). Pastebėjau ir pasikartojančių trilapio dobilo bei keltiškojo kryžiaus simbolius puošyboje – suolų drožiniuose, vitražuose, sienų piešiniuose. Nesu žinovė, bet šiek tiek pasidomėjau, ką šie simboliai reiškia. Keltiškasis kryžius – žmogaus noras išspręsti gyvenimo paslaptį, o keturios kryžiaus atšakos nurodo kryptį (savęs pažinimas, gamta, išmintis, dievybė), o centras - dieviškųjų energijų susidūrimą. Trilapis dobilas – šv. trejybės simbolis (informacija pagauta interneto platybėse).

Johanneskirke stovi aukštai ant kalvos ir yra matoma iš daugelio vietų miesto centre.

Koncertas buvo įspūdingas. Pradedant tuo, kad įspūdingi yra ir patys vargonai(bet apie juos plačiau galbūt jau rytojaus dienoraštyje). Baigiant muzikos kūriniais bei pačiu vargonavimu. Man patiko stebėti Vincentą. Mažas vaikelis yra atviras viskam, tad jame labai gražiai atsispindi vidiniai virsmai, girdint tokią muziką: vargonams užgrojus, vaikas nuščiūdavo, suklusdavo. Ypač garsiai suskambus, truputį įsitempdavo ir dar labiau išplėsdavo akutes. Garsiai grojant, jam visai nesinorėjo dainuoti (to labiausiai bijojau, nes šiaip Vincentas mėgėjas dainuot, spygaut ir pan.). Tik kai vargonai nutildavo pasibaigus kūriniui, pustuštėje bažnyčioje nuaidėdavo Vincuko koks nors „aaa" J ir tuomet, kai grojama tyliai, vaikas bando įdainuoti šalia J Bet labai džiaugiuosi, kad visgi mažiukas koncerto nesutrukdė, išbuvo gražiai ir beveik tyliai. 

Manau, kad muzika daro poveikį sielai. Ir juolab – sakralioje erdvėje skambanti klasika, atliekama tokiu didingu instrumentu. Labai džiaugiuosi pabuvusi koncerte ir tikiuosi pasiklausyti kitų koncertų. Ateinantį trečiadienį muzikuos vokietis vargonininkas.

Tai tiek tos architektūros šiandien. Dabar bėgu virtuvėn kepti kibinų. Manyje ir vakar ir šiandien vis dar aidi vargonai. Tie momentai, kai jie gaudžia visu smarkumu... atrodo, virpa mano vidinė styga. Bandėt pajusti? Esu tikra, kad taip J