Šiandien noriu pasidalinti ypatingo patiekalo - avienos troškinio - receptu. Bet šiandien ne tik tai. Dar truputis kelionės įspūdžių apie maistą Portugalijoje.

Keliaudama daug kartų apsipirkinėjau maisto prekių parduotuvėse, kadangi tik kai kuriuose viešbučiuose gavome pusryčius, pietus kartais valgydavome kavinėse ar restoranuose, o vakarienę dažniausiai kambarėlyje, nes Vincentas turėdavo laiku užmigti, kad kitą dieną jo ritmas nesutriktų ir galėtume be kliūčių keliauti toliau. Man keliauti - tai pažinti, sužinoti, patirti, atrasti. Maistas paprastai labai gerai atspindi gyventojų mitybos įpročius, šalies tradicijas. Negalėjome sau leisti išragauti visko, nes viešbutėliuose nebūdavo virtuvių, kur būčiau galėjusi gaminti. Restoranuose keletą kartų mėginome ragauti portugališkų tradicinių patiekalų, bet taip ir likome nesupratę, kuris gi jų patiekalas laikomas tradiciškiausiu, neskaitant specialiai paruoštos žuvies. Panašu, kad portugalų virtuvė, kaip ir kitų Europos šalių - suvienodėjusi, supanašėjusi, pritaikyta europiečiui, atsižvelgiant į tai, koks derlius šalyje užauga. Tad mėginau tiesiog maisto prekių parduotuvėse pirkti tai, kas neįprasta, neragauta, nekasdieniška. Daugybė užšaldytų jūros gėrybių taip ir liko neragauta, tenkinausi konservuotomis (aštuonkojai, kalmarai, midijos, įvairios žuvys, tarp kurių populiariausia - sardinė). Ir, žinoma, pirkau vaisius ir daržoves. Tikro skonio pomidorai, mandarinai, slyvos, neįprasto kvapo papajos ir mangai. Viskas natūraliai sunokę, vaisiai tokie sultingi, kad sunku nulupti žievę. Pirmą kartą ragauta anona ir chuchu (portugalai sako čiučiu). Pasigrožėkite "subiniukiniu" čiučiu:

 Lietuviškai radau apie šį moliūgų, agurkų ir melionų draugą - valgomąjį čajotą - jog jis kilęs iš Meksikos, paplitęs Europoje. Valgomi jo ūgliai, lapai (salotoms) bei gumbai - verdami kaip bulvės. Taigi išviriau čuču ir aš, nes parsivežiau vieną paragauti. Keistas skonis, nes viriau nesūdytą. Nei saldus, nei sūrus. Nei cukinija, nei bulvė. Tikra čiučiu. Bet Vincentui patiko. O štai anonos sėklų pasilikau, būtų įdomu, jei kas nors sudygtų. Skaičiau, kad namuose anonos nesunkiai auga, bet vaisių nesubrandina (natūralu, jeigu niekas augalų neapdulkina, tai kaip jie galėtų subrandinti vaisius...)

Bet grįžtu prie avienos troškinio. Jį gaminau užvakar (šiandien pietums cepelinai, su spirgučių ir džiovintų grybų padažiuku... svaigsta galva vien pagalvojus). Norėjau pagaminti avieną taip, kad norėtųsi jos vėl ir vėl. Man visgi aktualu tas jos kvapas ir skonis, kad "nerėžtų" nei uoslės nei skonio receptorių. O kadangi eilinį kartą nepasiklioviau vienu vieninteliu rastu internete receptu, tai tenka sėsti dabar ir rašyti nuosekliai, ką ir kaip dariau, kad šį patiekalą užsimanytumėt pagaminti ir Jūs. Nes TIKRAI verta! Recepto pagrindas - Normandiškoji aviena su obuoliais (nesunkiai rasite google), mano papildyta ir modifikuota :)

Avieną iš vakaro sumarinavau, kad mėsytė prisigertų prieskonių ir žolelių kvapo bei skonio. Mėsą pjausčiau gabalėliais, bet ne taip smulkiai kaip guliašui. Marinavau: druska, pipirai, raudona aitrioji paprika (milteliai) peletrūnas, šalavijas, mėtos - žolelių tikrai nereikia taupyti, užbarsčiau gana gausiai. Tada šlakelis alyvuogių aliejaus ir viską išmakalavusi mėsytę suspaudžiau, bet neslėgiau ir įdėjau šaldytuvan laukti rytojaus.

Gaminti troškinį reiktų likus kokioms 2val iki patiekimo, nes šiek tiek užtruksite. Supjaustome porą didelių česnako skiltelių ir nemažą galvą svogūno. Nuskutame bent 2 dideles morkas (mano patiekalo užteko 4-5 normalioms porcijoms, mėsos buvo apie 1kg). Jei labai jas mėgstat, galit dėti ir 3 dideles, skonio tikrai negadina! Pasiruošiam pomidorų pastos arba padažo, maždaug pusę puodelio, daugiau tikrai nereikia. Na, ir atkemšame butelį raudono sauso vyno :) Šito gėrio kelis butelius mes atsivežėm iš Portugalijos, tad vieną iš Setubal regiono vynų ir naudojau šiam troškiniui. Nuskutame bulvių. Jas reiktų skaičiuotis irgi pagal valgančiuosius - keik jų yra ir kaip mėgstamos šeimoje bulvės. Tad čia jau kiekio nepatarsiu, bet kiekviena šeimininkė žino, kiek bulvių reikia. Na, ir nulupame obuolius. Aš dėjau 6 vidutinio dydžio, na, gal net prie mažesnių. Reikėtų mažiausiai tiek obuolių, kad uždengti visą troškinį vienu sluoksniu. Bet patikėkit manim, obuoliai šitam patiekalui suteikia tokį nepakartojamą skonį ir kvapą, kad jų tikrai nereikia bodėtis. Dar reikia užplikyti gerą saują susmulkintų džiovintų abrikosų. Atrodo, viskas.

O darome taip:

Pasakysiu jums taip: kol kas tai skaniausiai paruošta aviena, kokią man kada nors teko valgyti. Paruošimas visai nesudėtingas, kaip kad pastebėjot skaitydami, ir labai smagu, kad viską galima paruošti, įšaut orkaitėn ir nebesukti galvos, nereik maišyti, žiūrinėt ar neprisvilo ir pan. Puikus patiekalas, sotus, išraiškingo skonio. O su raudonu vynu  ir gera kompanija - nepakartojamas!

Siūlau pamėginti net tiems, kurie neperneša avienos kvapo ir nesugalvoja, ką su ja daryti, kad būtų valgoma :) Kol troškinys orkaitėje, namai kvepia tik obuoliais, o valgant avienos skonis taip pasikeitęs nuo vyno, kad net sunku būtų atspėt, kokia tai mėsa. Skanaus visiems mėginsiantiems, o aš tikrai žinau, kad šitas favoritas taps mūsų Kalėdiniu džiaugsmu.