Gyvenu nuostabioj vietoj, nes, negana to, kad gražu, čia ir metų laikai prasideda kartu su kalendoriumi.

Nuo vakar pas mus atėjo žiema. Lapkritis draskėsi visą paskutinę savaitę baisiomis vėtromis, taršė daiktus po kiemą, apvertė stalą, o ežeras virte virdavo nuo krušos kelis kartus per parą. Krušą keitė lietus, o vėjas grūmojo nupūsti visą namuką nuo šlaito tiesiai ežeran. Bet nenupūtė, nes atėjo žiema. Tokia išdidi balta nuotaka. Vėjas dingo lyg jo nė nebūtų čia buvę, nuo ryto snyguriuoja taip ramiai ir tyliai, dideliais kąsniais... Prisimenu vaikystę, kai tupėdavau susirietusi ant kėdės daugiaaukščio septintame aukšte, prispaudusi nosį prie lango, ir žiūrėdavau kaip sninga.

Prisimenu ir pernai, kai stovėdavau svetainėje prie mūsų didžiojo vitrininio lango, truputį apsunkusi ir truputį sunerimusi – nuo laukimo ir ateinančio virsmo...Snaigės leidžiasi žemėn, uždengia žolę, eglių šakas, viskas po turputį bąla, šviesėja ir rimsta. Žiūrėjau į tą snigimą ir rodės, kad jis hipnotizuoja. Kalnas priešais tampa gražus gražus. Man toks baltas gražesnis nei žalias vasarą. Bet gal taip tik atrodo žiemą, o kai ateina vasara, tada būna gražesnis nuo žalumo...

Pirmasis sniegas visada man primena virsmą. Gamtoje ir žmogaus gyvenime jie neišvengiami, reikalingi. Šiemet pro langą žvelgiame jau dviese – su pernykščiu mano virsmo stebuklu J Vincukas irgi mėgsta žiūrėt pro šį langą. Įdomu, kaip jis reaguos gavęs paliesti savo pirmojo gyvenime sniego...

Šią besibaigiančią savaitę man visai nesinorėjo rašyti. Išvis mažai buvau prie kompiuterio. Tad ir mūsų atostogų įspūdžiai įstrigo antrame pasakojime. Bet jau grįžta noras pasakoti toliau. Tad, kai tik rasiu tam laiko, pratęsiu.