Mano laiškai Lietuvą pasiekia vidutiniškai per 3 darbo dienas. Kartais dar greičiau, o kartais  ilgiau. Pernai siunčiau daugiau kaip 15 tokių - tikrų aiškų. Iš jų du, deja, nepasiekė adresato. Labai gaila.

Šiemet tai irgi jau ne pirmas laiškas. O ir šią savaitę ketinu išsiųsti dar vieną tokį - tikrą laišką. Aš turiu daug brangių žmonių, ir man atrodo svarbu jiems kartais parašyti. Aš turbūt apskritai apsirgus tuo savo rašymu :)

Pernai gimtadieniui netikėtai gavau draugės atsiųsta atviruką. Niekada nepamiršiu to jausmo - skraidžiau su tuo atviruku visą dieną :) Tai visai ne tas pats, kas gauti sms arba Facebooko sienoje, arba net ir asmeninį elektroninį laišką. Tikriausiai vis dėlto rašydami tikrą atviruką ar laišką, įdedame savęs į jį - savo jausmo, to momento emocijų. Todėl tikri laiškai labiau ir šildo.

Kartais gauname laiškus ir paketėlius iš mano mamos. Kartais jie būna netikėti, kartais - užsakyti ką nors atsiųsti (Jovaras visada labai laukia "Donaldo" žurnalo). Bet yra didelis skirtumas, kai parsinešam iš pašto pundą reklaminių laikraščių ir sąskaitų, ir kai ateina laiškas. Tos dienos kažkokios kitokios tampa. Man smagu, kad Norvegija atgaivino mano meilę tikriems laiškams ir aš juos rašau bei siunčiu dažniau negu gyvendama Lietuvoje.

_______________________________________________________________________________________

Jau kelios dienos Jovaras "augina" slieką. Kaip kokį naminį gyvūnėlį. Laiko jį plastikiniam kibirėlyje nuo Vilniaus majonezo, pripylęs žemių ir pridėjęs žolių, lauke pastogėj. Kasdien po pamokų eina su juo sveikintis ir apžiūrėt, kaip jis jaučiasi. Šiandien įlėkė į virtuvę su pilna sauja žemėtų sliekų. Jo sliekas "pagimdė" vaikučių... Tokių siūlo storių rausvų kirmėliukų.... Aš gaminau valgyti. Brrrr feee :)

Bet gerai. Jam svarbu turėti augintinį.