Įdedu trumpą rašymėlį. Rašytas senokai jau, gaila, datos neužrašiau.

aš ir lietus

Visa, kas gyva, slepiasi nuo lietaus: šimtakojis skuba kiek įmanydamas savo visomis kojelėmis; ir voras, pametęs tinklą; lakštingalos nuščiūva, o iškukavusi save nutyla ir gegutė. Ir aš slepiuosi nuo lietaus, - bet tik tiek, kad galėčiau Jį matyti ir girdėti.

 

Man tik penkeri. Priglaudusi prie lango nosį, žiūriu į gatvę. Lašai smarkūs - krisdami iš aukštybių atsimuša į asfaltą ir, virtę mažais pinigėliais, rieda tolyn... Daug daug mažų pinigėlių - visa gatvė nubarstyta. Nenoriu jų paliesti nei susirinkti, tik noriu, kad lytų šitaip - lytų ir riedėtų tie pinigėliai...

 

Šiandien lietūs kiti. Net ne lyja, o puola - su vėtra - kaip sieloje...

Liūtis  kaip mirtis.

Galinga...

 

Prausk mane... Prausk mano liūdesį, laužyk kartu su medžių viršūnėmis... Gaivink iki baltumo...Iki negalėjimo ir nebuvimo... Ištirpimo... Drebulio ir netgi baimės...

Siausk

Bausk

Nugalėk....

Nuo šiandien NIEKADA taps mano kasdiene malda...

 

Stebiu, kaip lašai krenta į žolę, o žemė juos sugeria. Ištroškusi augalija ilgisi lietaus. Klausau, kaip Jis šniokščia ir regiu kaip žemėje prapuola... Tai ramina. Šniokštimas pilnas šnabždesių, o pilka lašų siena - netikėtumų.

Gal iš lietaus ateis mano žmogus? Be skėčio? Paims mane už rankos ir nusives į lietų - net ir žinodamas, kad nemėgstu sušlapti…

 

Ateik, mano Liūdesy, aš nuplausiu tave lietuje,

Kad siela vėl kvepėtų gaiviai -

Kaip kvepia žemė po lietaus...