Šiandien turėjau viešnią, lietuvę. Smagu kartais patauškėti apie viską ir apie nieką, neskubant, neįsipareigojant. Beje, ne tik tauškėjome. Viešnia piešė mandalą (Jovaras taip pat), o aš – neįtikėtina – pagaliau ėmiausi siuvinio. Prieš gerą pusmetį nusipirkau siuvinėjimui kryželiu paveikslą – labai didelį ir sudėtingą, bet labai gražų J Visą pusmetį pritrūkau ryžto jo imtis, o šiandien turbūt išaušo ta diena J Įdomu, kaip man seksis, nes paskutinį kartą siunvinėjau dar besimokydama mokykloje... Daug kalbėjomės, bet spėjau pajusti, koks malonus užsiėmimas yra siuvinėjimas. Įtariu, šį vakar vakarosiu su siuviniu J

Vincentas įdomiai reaguoja į naujus žmones – nepasitenkinimo nerodo, bet matosi, jog skiria savus ir svetimus. Kadangi jis apskritai labai taikus, tai jokie dienotvarkės ar ritmo pokyčiai jo nesuerzina. Tuo labai džiaugiuosi.

Drauge šiek tiek pasižiūrėjome dokumentinį filmą apie vaikų namus „Agape" Afrikoje. Agape (graik. – meilė) glaudžia 25 vaikus, kurių tėvai mirę nuo AIDS. Buvo pasakojama ne tik apie vaikučių kasdienybę, bet ir jų pomėgį dainuoti bei giedoti. Visi vaikai tokie balsingi, žavu klausytis ir žiūrėti - kaip vis dėlto gražiai juodaodžiuose pulsuoja tas natūralus muzikos, ritmo pajautimas, kokia galia slypi balse (tereikia tą galią atrasti ir truputį palavinti). Agape‘s vaikų choras keliavo į Angliją bei į Niujorką, kad koncertuodami uždirbtų pinigų didesniems ir geresniems vaikų namams gimtinėje. Agapėje jie gieda Viešpačiui Gospel giesmes ir tiki šviesiu rytojumi. Nesvarbu, kad šiandien gyvena apsilaupusiame per mažame namelyje vidury išdžiūvusios, kaitrios Pietų Afrikos...