| Ar laikome save pakankamai tolerantiškais? Kas, apskritai, yra ta tolerancija? Vikipedija rašo: Tolerancija (lot. tolerantia kantrybė, ištvermė), pakanta - priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimų gerbimas. Terminu tolerancijaapibūdinamas individualus arba kolektyvinis elgesys socialinėje, kultūrinėje, religinėje ir internetinėje aplinkoje. Terminas tolerancija naudojama apibūdinti elgseną, kuria dauguma ar opozicija reaguoja į nepalaikomą ar mažumoje esančią bendruomenę ar individą. Tolerancija yra neatsiejama nuo netolerancijos, kuri kyla esant tolerancijos trūkumui. Pagrindinės sritys, kuriose vartojamas tolerancijos terminas, - religija, politika, sociologija,psichologija.
Tačiau tai tik apibrėžimas. Kai susiduriame su konkrečia situacija savo gyvenime, ir tenka į ją reaguoti, dažniausiai tolerancija reiškia visai ką kita. Deja. Ir dar galvoju - ar pakankamai ugdomės savo ir savo vaikų toleranciją? Ar tikrai reikia toleruoti VISKĄ, kas išsiskiria iš įprasto elgesio, ir ar tas visa ko toleravimas netyčia nenuveda visuomenės į chaotišką aklavietę?
Su Jovaru skaitėme knygą vaikams, norvegiškai, apie šeimas. Šią knygą aš pati jam paėmiau iš bibliotekos, nes ji patraukė savo smagiai piešinukais, nesudėtingu tekstu (perskaitoma vieną kartą prisėdus). Knygos kilmė, kaip suprantu - angliška. Taigi, skaitėme vertimą. Mary Hoffman "Familie-myldre-boka" (The Great Big Book of Families). Viskas toje knygoje buvo super, skaitėme drauge su Jovaru, apžiūrinėjom piešinukus, kol...atvertusi lapą, kuriame rašoma, KOKIOS būna šeimos, radau "Dauguma vaikų gyvena kartu su savo tečiais ir mamomis, bet daug kitų vaikų gyvena vien tik su tėčiu arba vien tik su mama. Kai kurie vaikai gyvena su močiute ir seneliu. Kai kurie turi dvi mamas arba du tėčius.". Va čia sustojau, ir mačiau kaip Jovaras sukluso ir susiraukė. Sako: "kaip tai dvi mamas ar du tėčius?". Hm. piešinėliai gražūs - viename dvi mamos ir vaikutis, mergaitė. Kitame - du tėčiai ir berniukas. Teko paaiškinti sūnui, kad pasitaiko, jog dvi tetos myli viena kitą ir yra pora. Ir gali įsivaikinti arba net viena iš jų pagimdyti savo vaiką ir auginti jį, gyvendami kaip pora. Tos tetos vadinasi lesbietėmis ir turi kitą seksualinę orientaciją (na, šio termino nevartojau, tik pasakiau, kad jos viena kitą myli taip, kaip paprastai moteris myli vyrą ir atvirkščiai). Tą patį paaiškinau ir apie gėjus (šį žodį jis jau buvo girdėjęs). Ir tada skaitėme toliau. Iš esmės, manau, yra gerai, kai vaikas skaito tokią knygą, kuri parodo visas galimas šeimos puses. Tuomet jis atpažįsta save tose šeimose. Ten pasakojama ne tik apie tai, kokios šeimos būna, bet ir kad jos gyvena dideliuose ar mažuose namuose, ir kad kartais turima brolių ir sesių iš tėčio ar mamos ankstesnių ar vėlesnių šeimų, su kitais partneriais. Na, visa tai tikrai vaikus moko jaustis vienu iš kažkurios rūšies šeimos, ir nesirūpinti dėl to, nes yra ir kitų tokių šeimų. Bet su tuo lytiškumu klausimas liko ore. Klausiu pati savęs - ar toleruoju homoseksualus. Taip, kol tai neliečia manęs asmeniškai. Bet vargu ar tokį mano požiūrį galima vadinti tolerantiškumu. Iš tiesų aš manau, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį, kad gimdytų palikuonis ir t.t. O homoseksualumas, manau, nėra ir neturėtų būti norma. Kodėl? Nelaikau homoseksualų ligoniais ar iškrypėliais. Bet manau, kad vis dėlto tai yra kažkoks dvasinis sutrikimas, galbūt nepriklausantis nuo jų pačių, tačiau su tuo reikėtų išmokti gyventi, galbūt ieškoti būtent dvasinio sveikimo, o ne kovoti už savo teises ir garsiai šaukti, kad tokia šeima gali auginti vaikus. Aš tikrai nesu tuo tikra. Nes vaikystėj susiformuojami požiūriai ir vertybės bus jau kitokios, nei heteroseksualioj šeimoj augusio vaiko. Beje, daugumą psichinių ligų aš taip pat laikau dvasios ligomis. Juk šizofrenija sergantieji yra gydomi (nesu tikra, ar teisingai, bet...), ir jie neina į gatves su lozungais reikalaudami tokių pat teisių, kaip sveikieji visuomenės nariai. Na, ši tema, ko gero, per plati dienoraščiui. Bet aš nenoriu, kad mano vaikai manytų, jog būti gėjumi ar lesbiete yra norma ir gerai. Galbūt tai skamba konservatyviai, nešiuolaikiškai. Bet man moteriškumas ir vyriškumas, kurie vienas kitą papildo ir sukuria harmoniją, atrodo sveika ir normalu. Tuo tarpu moteris su moterimi ar vyras su vyru tiesiog yra dvi tokios pačios būtybės, su tokia pat energija. Tai kaip jos gali sukurti kokybiškai tokį patį santykį, kaip kad vyras su moterimi?
Pagooglinusi radau Tolerantiško Jaunimo asociacijos puslapėlį. Jame, manau, naudinga pasiskaityti apie toleranciją kitokiems, nei dauguma.
Galbūt mano pateikti argumentai subliūkštų pasigilinus į šią temą. Vengiu būti kategoriška. Žinau, kad nei vienas nesame apsaugoti nuo kažko. Norėčiau būti tolerantiška. Bet norėčiau, kad pasaulis nesikraustytų iš proto iki tiek, kad būti biseksualiu taptų madinga ir naudinga...
|
