Vakar baigėme žiūrėti filmą „Karas ir taika". Tai 4 serijų filmas, pastatytas pagal L. Tolstojaus to paties pavadinimo romaną. Filmo pastatyme dalyvavo 6 šalys. Jis buvo filmuojamas Lietuvoje (Užutrakio parke, Trakų pilyje ir dar kažkur, ne visas vietas mums pavyko atpažinti), Lenkijoje, Austrijoje, Italijoje ir Rusijoje. Filmo biudžetas labai didelis – 26 mn. eurų.

Bet ne apie tai norėjau parašyt. Kiek atsimenu iš šio romano ištraukų, kurias teko skaityti mokykloje, per rusų kalbos pamokas, tai buvo išties labai emocingas, raiškus kūrinys. Nedaug teprisimenu, žinoma. Gal daugiau – įspūdį, o ne detales ar įvykių eigą. Pamenu pagrindinę heroję – Natašą Rostovą, jos jaunatviškumą, romantizmą, meilės išgyvenimus. Iš filmo tikėjausi kažkokio panašaus išgyvenimo, na, bent jau jaudulio, kaip būna žiūrint gerą filmą – įsijautimo į herojų likimą, pagal turinį – net ir ašarą turėčiau nubraukti (neretai tenka, nes lengvai pasiduodu emocijoms). Tačiau šis filmas to nesukėlė. Ne todėl, kad tai istorinė drama. Pagal scenarijų pakako jame tos meilės. Bet, ko gero, daug lemia aktoriai. Kai pagrindinius vaidmenis, ir ypač pačią Natašą, rusę, vaidina kažkokia užsienietė, tai atrodo, kad jai žiauriai kažko trūksta. Na, ne rusiškas filmas tai, nėra jame persisunkimo Rusija, ta tikrove. Charakteriai atrodo dirbtiniai, netikroviški. Todėl turbūt ir neužkabino... Filmas apie rusus, ko gero, kokybiškaiusiai būtų pastatytas pačių rusų. Šiuo atveju tai buvo mėginimas pamėgdžioti rusus, jų charakterius. O ir aktorių akys ir šypsenos ne rusiškos. Netinka nors tu ką...

Na, filmas nėra toks jau blogas. Buvo įdomu. Atpažinome nemažai lietuvių aktorių (Sabulis, Siparis ir kt.), ilgas ten jų sąrašas buvo. Visgi norėjosi kažko labiau rusiško, negu buvo parodyta.

Dabar užsinorėjau paskaityti tą knygą. Tačiau skaityti vertimą, ko gero, būtų pusiau nauda. O skaityti originalo kalba....hm. Turbūt ilgai užtruktų. Atidėsiu šią mintį vėlesniems laikams.