Pasitikėjimas abipusis turi būti panašiai gilus, stiprus.

Šiandienos pasaulyje labai dažnai žmonės išduoda vieni kitus ir netenka pasitikėjimo. Taip atsiranda daugybė griūvančių namų. Akivaizdžiausias toks pavysdys - santuoka. Užtenka vienam iš partnerių išduoti kitą, ir pasitikėjimas griūva. neįmanoma, kad netekus pasitikėjimo vienas kitu, pasitikėjimas savimi išliktų toks pats. Nes jeigu įtrūko bendro namo pamatas, tikrai sutrūkinės ir atskirų jo narių pamatai.

Žmonės, nukentėję kartą, praradę pasitikėjimą, kurdami naujus santykius dažnai bijo atsiverti iki galo, bijo vėl būti išduoti, įskaudinti, prarasti pasitikėjimą savimi. Tačiau neįmanoma sukurti naujo santykio, naujo bendro pamato su nauju žmogumi, jeigu nėra 100% pasitikėjimo iš abiejų pusės. Kitu atveju galima tik kaimynystė. Bet ne bendras tvirtas statinys. Graži kaimynystė - gerai. Bet jeigu vienas iš pusių nori gyventi tame pačiame name, o kitas neįsileidžia? Kokia tokių santykių ateitis?

Pasitikėjimas man yra labai svarbus. Aš pasitikiu žmonėmis labiau, negu kad nepasitikiu jais. Yra buvę daugybė kartų, kai mane nuvylė. Kalbu apie įvairius tarpžmogiškus santykius, taip pat draugystę ir meilę. Nusivylimų išdavus pasitikėjimą būta. Ir aš pati esu ne kartą išdavusi kažką ir nuvylusi. Taip nutinka, kai gyvename nesąmoningai arba ne pilnai sąmoningai, neįsivertinam savo minčių eigos, žodžių, veiksmų. Kai darome, kalbame, galvojame kas šauna į galvą, vengdami atsakomybės. Nuolat rizikuojame prarasti kitų pasitikėjimą ir sugriauti bendrus namus.

Tačiau aš galvoju, kad kažkas manyje jau pasikeitė. Jeigu būna situacija, kurioje man sunku žmogumi pasitikėti, tuomet aš pasitikiu ne tuo žmogum, o Dievu. Tuomet manyje nelieka nerimo, abejonių, baimės, kad būsiu išduota. Aš negaliu prisiimti atsakomybės už kitos pusės namo pamatus. Aš galiu prisiimti atsakomybę tik už savo pusę. T.y., save. Ir jeigu žmogus, su kuriuo aš turiu tą pasitikėjimą, galvoja taip pat kaip aš ir yra atsakingas, namo pamatai nesugrius. O jeigu jis galvoja kitaip, aš negaliu jo galvojimo keisti. Vadinasi, pamatą galiu stiprinti tik pasitikėdama Dievu.

Su tokiu požiūriu man tapo lengviau gyventi. Nes pasitikėjimas galimas tik visiškoje laisvėje. O bet kuri laisvės forma yra neatsiejama nuo atsakomybės.

Net smulkmenose, kai pavedame kažką atlikti vaikui, kuris dar tik mokosi ir gali klysti, turime visiškai juo pasitikėti. Nes tik taip įmanoma išmokyti pažinti laisvę ir išugdyti atsakomybę. 

Pasitikėti nėra lengva, ypač santykiuose su artimiausiais. Nes bet kokia išdavystė kirstų skaudžiausiai. Tačiau drauge tai yra ir labai gera, labai ramu. Nes kai pasitikime kitu, pasitikime ir Dievu. O Dievas tikrai geriausiai žino, ko mums reikia, ko trūksta ir ką mes gebame pakelti.

Man patinka būti stipriai pasitikėjime. Tada mano pasitikėjimas savimi sutvirtina ir visokius bendražmogiškus pasitikėjimus. Galbūt mus net sutvirtina kitų dar didesnis pasitikėjimas savimi. Tai kaip grandinė - imame vieni iš kitų, atiduodame dar kitiems.

Pasitikėjimas yra mūsų stiprybė. Man atrodo, reikia tiesiog gyventi atvira širdimi, ir tuomet aplink tave rasis žmonės, verti arba reikalingi tavo pasitikėjimo. Ir tada iš mūsų sąmonės pasitrauks visi baubai ir baimės dėl ateities...