Pastaraisiais metais ypač suintensyvėjo daugumos mūsų internetinis šiukšlinimas. Aš nežinau, ar dėl to, kad nebemokam vieni su kitais kalbėtis savais žodžiais, ar dėl to, kad tiesiog tingime galvoti, ką parašyti draugui ar pažįstamam žmogui, vis dažniau naudojamės kažkieno sukurtais ppt., filmukais ar skaidrėmis bei fotografijomis, įvairiais tekstais, surankiotomis sentencijomis, siųsdami juos vieni kitiems.

Tiesą sakant pernai tokių laiškų persiunčiau jau žymiai mažiau, negu anksčiau. O šiemet - dar mažiau. Ir tuo džiaugiuosi, nes man maloniau siųsti asmeninius laiškus, kuriuose dalinuosi savo mintimis su konkrečiu laiško adresatu, o ne kažkieno paruoštus, sukramtytus minčių šablonus.

Žinoma, yra tikrai gražių dalykų, kuriuos vieni kitiems kartais siunčiame. Tai galbūt geriausios pasaulio fotografijos arba gėlių vaizdai. Kartais - linksmieji žodynai, žmonių kūrybos vaisiai - daržovių paveikslai, gėlių drabužiai ir pan. Bet tokių dalykų yra palyginus nedaug tarp visko, ką gaunam ir siunčiam. Iš jų visų man labiausiai patinka gauti humoristines istorijas arba anekdotus. Nes tai turi tiesioginį tikslą - prajuokinti žmogų.

Visokius kitokius šimtams adresatų persiunčiamus laiškus imu laikyti šiukšlėmis. Ypač tuos, kurie jau keletą metų klaidžioja interneto platybėse ir vis ratu, vis grįžta ir grįžta...

Tačiau šitie - dar ne pati didžiausia nūdienos blogybė. Kur kas baisiau man tokie visiškai idiotiški grandininiai laiškai, kuriuose "liepiama" ką nors padaryti (atsakyti į klausimus, ką nors įsivaizduoti ir pan.) ir galiausiai - liepiama pašiukšlinti - persiųsti laišką kuo daugiau draugų ir pan.

Va šitų laiškų jau kuris laikas negaliu pakęsti. Vienintelis mano persiunčiamas grandininis laiškas - Motinos Teresės malda. Todėl kad galvoju, jog priminimas apie maldą negali žmonėms pakenkti. Visas kitas šlamštas apie pinigų angelus, Dalai Lamos išburtą laimę ir t.t. - nesuvokiamas man. Ir keista, kai suaugę žmonės tiki tais idiotiškais  "jei nepersiųsi šito laiško, tai ateinančiais metais neturėsi pinigų. O jei persiųsi - praturtėsi" (suskaičiavus tuos siuntėjus jau visi būtume seniai praturtėję...dar žiūrint ką vadinsime praturtėjimu) arba "persiųsk šį laišką, nes nuo kiekvieno laiško į sąskaitą įkris centas, kuris padės šiai mergaitei pasveikti". Nesvarbu, kad tas laiškas keliauja per milijonus emailų jau trečius metus, o jo tekstas vis tas pats - kad mergaitei teliko pusė metų gyventi. Kartais dar taip ieškoma kraujo donorų. Netikiu, kad randama šituo būdu. Gal aš ciniška, bet man tai atrodo žmonių bukumo viršūnė. Nes tai taip stulbinančiai sklinda, tarsi koks užkratas, ir metai iš metų persiunčiama "tikriems draugams". Tikrai galvoju, kad arba mes visiškai bukučiai, arba mums daroma įtaka tokia stipri, kad nesugebame jos suvaldyti.

Aš nepersiunčiu grandininių laiškų jau daugiau kaip metai, o gal ir dveji. Netapau dėl to nei turtinga nei neturtinga pinigais. Man atrodo, kad tokiais laiškais tiki tik labai žemą savivertę turintys asmenys. Nes normalus savim pasitikintis žmogus negali tikėti, kad koks pinigų angelas pripildys jam piniginę arba kad kažkoks dešimčia egzempliorių persiųstas laiškas atneš jam sėkmę (arba atvirkščiai - padarys nelaimingu).

Aš labai prašau visų, kurie mėgėjai siųsti šiukšles - nesiųskite jų man. :) Nepiktai prašau, tiesiog draugiškai. Nenoriu būti nemandagi, bet kiek gi galima... Atvirai sakant, nelabai suprantu, kai žmogus, kuriam kažkada esu parašius laišką, man "atsako" po kelių mėnesių atsiųsdamas kažkokį kažkieno paruoštą failą. Nesuprantu, ką norima tuo pasakyti. Ir kartais nebesusigaudau, kurie siuntėjai siųsdami iš tiesų mane prisimena ir apie mane pagalvoja, o kurie tiesiog turi mano el. pašto adresą savo adresinėje, ir dėl to..kartais man pašiukšlina.

Aš tikrai noriu pasveikti nuo šito šiukšlyno.

____________________________________________________________________________________

Šiandien nuo ryto puikus oras. Rytinę kavą gėriau terasoje, Vincentas palaikė man kompanija supdamasis kėdutėje :) Nuotaika darbinga, jaučiuosi daug nuveikusi. Artėja mėnesio vidurys - sąskaitų gavimo metas. Mintyse kartais sukasi skaitliukai. Bet galvoju - juk visada balansas būna. Tai bus ir šį kartą, tikiu ir be pinigų angelo :)