išeinančiam
Mūsų
tylumoje tik žvakių gyvastis sklinda. Tavo piršteliai, kuriuos buvau įpratusi
bučiuoti – šalti ir nejudrūs. Plaukai guli ramiai, nebebanguoja...
Glostysiu
glostysiu...
Šildysiu,
apkabinsiu...
Nuo
Dangaus vartų gal susigrąžinsiu...
Tik vieną
saują tavųjų metų – vaikystę, jaunystę – į puokštę sudėsiu prie tavo kojų.
Neprasiskleidusius žiedelius bučiuosiu už kiekvieną tavo nugyventą dieną.
Tau paskutinę
lopšinę niūniuosiu:
Miki
užmiki, mano vaikeli,
Į tavo
karstelį angelas tenutupia...
Tavo
išėjimas tūkstantį šukių po mano kojomis pažėrė – visų esamų ir buvusių
tikrovių – mūsų abiejų tikėjimų, abejojimų, artumo ir nutolimo. Visa sudužo
manyje tau išėjus…
Po baltu
karsto dangčiu liko tavo šėliojimai, neklusnumas ir maištas, mokyklinis juokas,
vaikiškos svajonės ir dar nepabudusi Tikroji Meilė.
Atėjai
man, bet ne mano...
Ir išėjai
man labiausiai...
Pas Tą, kuris
dovanojo
Ir Tą,
kursai pasiėmė...
Atrišiu
tavo sielai rankas ir kojas.
Paleisiu,
nebelaikysiu.
Mano
širdies vartai amžinajam tavęs laukimui prasiveria.
Aš
vaikščiosiu šiapus jų, ir anapus, tavęs gedėdama.
Rojaus
sode tepražįsta tau baltos lelijos...
Aš
padėsiu savąją širdgėlą ant Viešpaties
altoriaus – tegu skausmas visą mano sielą baltai išplauna...
| 