Jovarui mokykloje kiekvieną savaitę duoda perskaityti tokią knygelę. Knygelių yra serija, jos skirtos mokymuisi skaityti, yra įvairių sudėtingumo lygių. Bet visos – nedidukės, apie 20-25 puslapių. Užduodama perskaityti tą vieną knygelę per savaitę 3 kartus. Knygelių temos – įvairiausios. Buvo juokų knygelė, mįslių, įvairūs pasakojimai, istorijos – tikros ir išgalvotos. Turinys labai paprastas, bet dažniausiai – įdomus. Kartais – net labai įdomus. Skaitome jas abu kartu, nes neretai sužinome naujų žodžių. Be to, aš prašau, kad Jovaras išverstų, ką perskaitė. Noriu būti tikra, kad suprato teisingai. Pasitaiko, kad ir aš nesugebu išversti kokio žodžio. Ypač tai būdinga tam tikriem specifiniam posakiam, poezijai, dainelėms ir pan. Ten, kur yra perkeltinė prasmė, būna dar sunkiau. Tačiau iš tiesų šios knygelės mums abiems patinka.

Šiandien jis parsinešė knygutę apie Indiją. Tai pasakojimas apie Norvegijoj gyvenantį vaiką, kuris vyksta atostogų į mamos gimtinę – Indiją. Knygutės dažniau būna iliustruotos, nei su fotografijomis, kaip šioji. Tikrai įdomu skaityti vaikui, kai jis mato nuotraukas iš realaus gyvenimo.

Labai juokiausi, kad Jovarui didžiausią įspūdį paliko nuotrauka, kurioje žmogus nuogomis rankomis (t.y. be pirštinių ir be jokio kastuvo, o tiesiog rieškučiom) renka nuo gatvės dramblio išmatas J J Jovaras stebėjosi garsiai kelis kartus.

Skaitydamas tokią knygą vaikas ne tik sužino apie nežinomus kraštus, kaip atrodo jų miestai, žmonės (mato būdingus bruožus) bet ir ugdosi toleranciją kitokiems nei jis pats yra (turiu galvoje odos spalvą, gyvenimo būdą, kultūrą, religiją). Man patinka, kai ugdymas vyksta tokia natūralia forma, sudominant ir motyvuojant vaiką sužinoti daugiau. Manau, tai naudingiau, negu skaityti paskaitas ar moralizuoti apie toleranciją. Susipažinęs su kitais ir kitokiais savo natūralioje aplinkoje, vaikas nemano, kad jų galima negerbti ar niekinti už tą kitoniškumą. Jam smalsu, kaip įdomiai žmonės sprendžia kasdienybę, kitokį klimatą ir t.t.

Apskritai aš labai džiaugiuosi, kad Jovaras mokosi Norvegijoje, o ne Lietuvoje. Kiekviena švietimo sistema turbūt turi savo pliusų ir savo minusų. Galbūt tai priklauso nuo vaiko, charakterio, gabumų. Manau, kad vidutinių gabumų vaikui norvegiška švietimo sistema yra palankesnė, nei lietuviška. Jovaras neretai sako, kad čia jam labiau patinka mokytis. Gal dėl to, kad yra lengviau, gal dėl to, kad jis nekritikuojamas, o tik skatinamas pasistengti labiau. Gal dėl to, kad mokoma labiau iš praktinės pusės, leidžiama daug patirti pačiam.