Štai ir paskutinė birželio diena. Po trijų šlapių dienų vėl turime saulę, tad ir aš šypsausi kaip saulė J Kai sakau „šlapių", tai reiškia, kad ne šiaip krapnojo, bet išlydavo apie 20mm per parą... Hm.

Mes gaudome sausesnes dienas, nes tada dirbti smagiau ir lengviau. Šviežia pūslė ant mano rankos dar kelias dienas primins man grėblio draugystę J Ką tik smagiai grėbiau mūsų statųjį šlaitą. Žolę nupjovė vakar ir užvakar, lietuje. Tad teko šukuoti ilgus pievos plaukus šlaitu žemyn. Beje, kai sakau „šlaitas", tai reiškia, kad jis toks ne lietuviškas, o grynai norvegiškas. Sunku man su matematika... na, kokių 60° kampo nuolydis maždaug 6 arų plote. Toks, kur sunku stovėti. Todėl grėbdama dainavau, save linksminau J Ne dėl žalio vyno, dėl žalio žolyno.

O jau kvapas žolės... nenusakomas. Toks saldžiai šlapias, truputį aitrus. Ak, juk turbūt visi žinot, kaip kvepia nupjauta pieva. Bet ne veja, o tikra pieva, žolynų... Jei Vincentas jau mokėtų galvoti, tai sugalvotų, kad geria karvės pienuką J Nes mama parėjo kvepėdama šieneliu ir truputį – prakaitu J Dėl žalio žolyyyyynooooo... O jau mano mielas... Man patinka dirbti, kad ir nelengva darbą, bet palengva, nesiplėšant, kad užtektų kvapo dainuoti. Ir jausti, kaip prakaitas srovele drėkina nugarą ir krūtinę J girdėti, kaip varnėnai čirškėdami kėsinasi pasliekinėt nušienautuose plotuose. Et, prisimenu vaikystę. Nors gimiau ir augau Vilniuje, turėjau laimės vasaras leisti tarybiniam suvalkijos kaime, net ne pas gimines, bet arčiau nei gimines – pas tėvų draugus, su jų vaikais J ten mūsų nelabai kas ganė, nes visi buvo paskendę darbuose, bet užtai turėjome dalyvauti talkose, ir, žinoma, padėti šeimos ūkelyje. Taigi, šieno grėbimo dienas kaitrioj saulėj aš gerai atsimenu. Bet tik geruoju... Ir, nors mums, nedidukėms mergaitėms, atrodydavo, kad tas šieno vartymas, o paskui vežimas, niekada nesibaigs, vis dėlto neprisimenu, kad būtume skundęsi. Kažkas tose talkose buvo tokio, kas „vežė". Gal kad jautėmės reikalingos ir naudingos? Kad dirbome kartu su suaugusiais, klausydavomės jų kalbų. Nežinau kas, bet man patikdavo (dėl draugės, kuri augo tam kaime, nesu tokia tikra, nes jai visi tie darbai buvo kasdienybė J) Giliai viduje jaučiuosi totali kaimietė. Ir šiandien, grėbdama norvegišką šlapią šlaitą, avėdama guminiais aukštaauliais, jaučiausi kaimiete iki kaulų smegenų J Ir nenorėčiau, kad mano šitas kaimietiškumas keistųsi. Jis leidžia pajusti ne tik visus savo raumenis, bet ir sukrutina atmintį, truputį – širdį. Gal ir gerai, kad tie ūkio darbai tokie niekada nesibaigiantys J

Jovarui šiandien paskutinė diena mokyklos stovykloje. Po pietų vešiu jį į kitą kaimą, už 40km, paviešėti porai dienų pas draugą, lietuvį J O rytoj vakare laukiu atskrendant draugės paviešėti pas mane savaitei. Matėmės per Kalėdas, tad tikrai „turėsim šnekos" J