Šiandien delfyje perskaičiau straipsnį, kuriame pateikiami tam tikri statistiniai skaičiukai apie skirtingų Europos šalių gyventojų išlaidas maistui bei alkoholiui. Apskritai gyvenime aš nelabai tikiu visokiom statistikom. T.y. visada reikia turėti galvoje, jog duomenų imtis būna sąlyginai nedidelė (tyrimo dalyvių skaičius, lyginant su visa šalies populiacija, yra mažas), be to, dažnai liečia kraštutinai ribinius dalyvius. Pvz, skaičiuojant pajamas, kai teigiama, kad vidutinis lietuvio atlyginimas yra x dydžio, juk vidurkį skaičiuoja imdami ir didžiausius atlyginimus, ir pačius mažiausius. Tad pamatyti realųjį vidutinį užmokestį praktiškai nelabai įmanoma. O ir gal nėra prasmės, nes visiems aišku, kad kai kas gauna žiauriai dideles algas, lygininant su kitais, turinčiais panašų išsilavinimą. Na, bet profesijų aš neminėsiu ir neapykantos valdžiai ar pan. reikšti neketinu J Ne toks ir šio rašymo tikslas. Tiesiog atsižvelgdama į bet kokią statistiką visada pasilieku minty, kad skaičiai nėra adekvatūs tikrajai kasienybei. Be to, man sunkiai suvokiama, koks yra tokių statistinių skaičiavimų tikslas, jeigu praktiškai niekas nesikeičia atsižvelgus į rezultatus...

Taigi, minėtame straipsnyje (visą jį galite perskaityti čia) rašoma, kad lietuviai bene didžiausią dalį, lyginant su kitais Europos gyventojais, išleidžia maistui. Tai reiškia, kad jie turi dirbti gerokai daugiau, negu kokie nors vokiečiai, kad galėtų patenktinti maisto poreikius. Statistika, lyginant skirtingas šalis, galbūt apgauna procentais tų išleistų pinigų. Bet bent jau yra patikimesnė tarpvalstybiškai lyginant, kadangi akivaizdu, kurioj šaly didžiausias išlaidų procentas, kurioj – mažiausias. Na, esmė, kad Lietuva yra antroje vietoje ir išlaidų nurodoma 23,3%. Tad, prisiminus pvz 2011m. I ketvirčio vidutinę algą (netto), kuri yra apie 1500 lt, lietuvis maistui per mėnesį išleidžia 345lt. Dabar galvoju, kaip čia pagal tokią statistiką galima išmisti? Bet žiūrėkim toliau. Tam pačiam straipsny pateiktas ir alkoholiui išleistų pinigų procentas – 4,7%, lietuviai trečioje vietoje. Tai maždaug 70 lt. Iš vidutinės algos atėmus šitas išlaidas lieka 1085 lt. Jei žmogus gyvena vienas ir gauna tokią algą bei turi tokias išlaidas, tai visai neblogai, jei sumoka už butą kokius 600lt, tai jam dar leika drabužiams, batams, studijoms ir pan. Bet va čia ta statistika ir pasirodo savo nerealumu, nes ką reikia valgyti, kad užtektų vienam 345lt per mėnesį? Jau nekalbant, kad kai kuriems 1500lt yra visos šeimos pajamos (pvz vieniša motina, auginanti 2 vaikus, turėtų mirti iš bado arba gyventi palapinėje, jeigu negautų kokių nors papildomų pajamų). Aš jau nekalbu apie pensininkus, invalidus ir kitas skriaudžiamas socialines grupes.

Vienaip ir kitaip vartau mintyse aš šitą straipsnį ir statistika man atrodo tik akių dūmimas. Kiek reikia išgerti per mėnesį, kad išleistum 70lt? Gal kasdien po taurelę brendžio? Aišku, kad statistiką „gražina" tie, kurie perka prabrangius gėrimus ir/arba tie, kurie maukia be saiko. Tai kam išvis tokie statistiniai skaičiai reikalingi? Jie praktiškai nieko neparodo. Man tai geriausia statistika, kai susirenkame mes, 5 ar 6 draugės ar kaimynės, ir , gerdamos kavą, o galbūt ir kažką visai neprabangaus, o dažniausiai įsigyto per akciją - prie kavos, šnekučiuojamės, ir akivaizdžiai matome, kurios iš mūsų šiemet leis sau atostogas, o kurios – nelabai...

Graudu ir liūdna. Statistika neguodžia, o realybė – dar labiau. Tai dar viena priežastis, dėl ko nesigailiu išvykusi iš Lietuvos. Manau, pakankamai ilgai buvau tuo vidutiniu statistiniu piliečiu, vos sudurdavusiu galą su galu... Ir ne todėl, kad man stigo išsilavinimo, proto ar gabumų. O todėl, kad niekam tų mano gėrybių Lietuvoje neprireikė. O gal ir todėl, kad auginau du vaikus, ir bandžiau juos aprūpinti stogu, maistu ir drabužiais, o ne tik rūpinausi savo pačios saugia subine... Šioje vietoje manęs gali kas nors paklausti – o kas kitaip yra čia, Norvegijoj? Tiesą sakant, dar nespėjau čia ypatingai daug nuveikti ar pasiekti, kad galėčiau pateikti asmeninę statistiką ir palyginti su Lietuva. Bet galiu pasakyti, jog faktas, kad šiandien aš jaučiuosi saugi dėl duonos sau ir vaikams. Ir dėl stogo virš galvos. Kiek tas saugumas truks, nežinia. Puikiai suprantu, kad viskas yra laikina ir kad dirbti reikia visur. Nesigailiu gerą pusmetį „valiusi norvegų tualetus", kaip kai kas mėgsta skambiai išsireikšti. Man negėda, kad turint aukštąjį išsilavinimą teko plauti grindis. Taip man atrodė prasmingiau, nei misti kas ketvirtį metų skiriamu Europos sąjungos maisto daviniu mažas pajamas turininčioms šeimoms. Man svarbu, kad mano šiandieniniai siekiai ir tikslai yra man aiškūs, ir aš turiu realias priemones tų tikslų siekti.

Dėl įdomumo apytiksliai suskaičiavau, kad mūsų šeima išleidžia maždaug 13% maistui ir alkoholiui kartu. Tai nėra taip jau mažai, manyčiau, nes Norvegijoje yra kitų išlaidų, kurių neturi lietuvis (tam tikras mokestis už mediciną suaugusiems, kelių mokesčiai), be to, kainos čia žymiai didesnės (turiu galvoje ne maisto prekes ir paslaugas). Žinoma, alga taip pat čia didesnė. Visgi, apytiksliai skaičiuojant, pragyventi čia yra lengviau, nei Lietuvoje. Tad aš nelabai suprantu, kodėl emigravę lietuviai laikomi tautos priešais, jei neišreiškia noro ateityje grįžti į Lietuvą. Akivaizdu, kad nėra ko trokšti ten grįžt, bent jau šeimoms su vaikais. Gyventi visada norisi ten, kur yra lengviau patenkinti bazinius poreikius, nepaisant visų kitų poreikių. Ilgainiui pasirodo, kad aukštesnieji poreikiai, pakeitus aplinką, irgi šiek tiek keičiasi arba ieškoma kitų jų įgyvendinimo būdų.

Žmogus nėra kvailas. Gal jis iš prigimties tinginys, ieško lengvesnių išgyvenimo būdų. Tačiau faktas, kad šitaip jis turi galimybę patenkinti žymiai daugiau savo poreikių, nei turėdamas sunkias sąlygas.