Dvi dienas iš eilės maitinau šeimyną bandelėmis J. Nemanykite, kad taip blogai gyvename ir valgome tik visokias „bulkas" ir pyragus J Šiandien pietums – avienos sultiny išvirę ukrainietiški barščiai ir garpuodyje troškinti kotletukai su daržovėmis. Pagal mano planą šiandien ketinau pasidalyti su Jumis būtent tų mielinių bandelių receptu ir nuotraukomis. O bet tačiau...kaip sakoma, planai planais, kurie ima ir pasikeičia gana netikėtai. Šį rytą skype mane užkalbino viena miela bičiulė iš tolimos studijų praeities, ir užsiminė apie atostogas. Pagalvojau, kad gi labai aktualu būtu padūmoti būtent apie jas, nes juk vasara – atostogos. Įsivaizduoju, kad visi žurnalai ir laikraštėliai dabar mirgėte marga visokiais POP patarimais atostogoms su ir be finansų.. Visgi, šiandien kelsiu klausimą SAU – kas man yra atostogos J Galbūt tai paragins ir Jus savęs paklausti to paties. 

Man atostogos visų pirma asocijuojasi su buvimu KITAIP. Ne kasdieniškai. Nebūtinai tai turi vykti kitur, ne namuose. Nors žinoma, kad aplinkos pakeitimas duoda labai daug. Tačiau turbūt labiau veikia sąmonės pakeitimas ir pasąmonės atpalaidavimas J Man patinka keliauti. Bet ne visada turiu ir turėjau tam lėšų arba galimybių... Per atostogas dažniausiai dalį laiko skiriu aktyviam poilsiui su vaikais – darome tai, ko kitu laiku nespėjame, vis atidedame: važinėjamės dviračiais, einame į baseiną ar prie ežero (ne tik nusimaudyti, bet ir padrįbsoti), žaidžiame badmintoną (beveik to nemokėdami, nes per retai žaidžiame...), skaitome knygas – kartu ir atskirai, lankome draugus ir giminaičius, su kuriais plepam, kepam, valgom ir kitaip kartu lepinamės. Na, ir dar daug ką darome. Dažniausiai, kaip ir visą savo laiką, atostogas aš planuoju. Kitaip iš jų nieko nesigautų turbūt. O planuoju dar ir tam, kad rasčiau laiko tik sau. Per metus būna bent viena tokia savaitė „tik sau". Tai reiškia, kad tuo laiku būnu visai viena arba tik su vienu vaiku (o tas, kaip tikriausiai žino visos mamos, jau yra gerokai laisviau, nei būti su keliais vaikais). Tačiau būti pačiai su savimi man svarbu ne todė, kad noriu atsikratyti kitų. Tiesiog tuo laiku aš mažiau rūpinuosi maisto gaminimu, namų ruoša apskritai, ir darau tai, ko geidžia širdis. Lietuvoje vasarą tokiomis dienomis rytą pradėdavau su kava terasoje arba sode. Kartais braidydavau basa pievoje. Kartais darydavau mankštą po obelimis anksti ryte, kai visi kaimynai miega. Kartais auštant bėgdavau ar dviračiu mindavau prie ežero išsimaudyti nuoga. Kartais dviračiu sukdavau ilgus ilgus ratus po apylinkes. Tol, kol smegeninė išsijungia. O tada atsisėdi ant žolytės po didele pušimi, prisiglaudi nugara į ją ir žiūri į debesis... Pernai vasarą kartu su Smilte vakarais važinėjom dviračiais, aplankydavom pušeles. Sėdėdavom surėmusios nugaras ir bandydavom suderinti kvėpavimą... Tokių minučių per atostogas visai nereikia daug ir dažnai. Jų net maži kiekiai „pakrauna" mane ilgam. Daugybė eilėraščių, mandalų, dekupažo darbelių yra gimę būtent per atostogas. 

Prieš keletą metų atostogavome su vaikais nuostabioj senoj sodyboj, kur vanduo – tik šuliny, viryklė mažytė. Indų ribotas kiekis, ir juos plaut reik neštis kibirais vandenį, šildyti jį. Lygiai taip pat – nusiprausimui... Bet kaip smarkiai KITAIP tada bėga laikas, kai rytas prasideda giedant gaidžiams, rasotoj aukštoj žolėj pasislėpęs mažas stalelis po obelimi laukia tavęs su kava nuskilusiame sename puodelyje... Tolėliau rytą sveikiną arklys tyliai prunkšdamas, ir gandralizdyje aukštame medyje stovi išdidus gandras. Tą savaitę daug rašiau, netrukdė vaikai. Kartais ėjome grybauti, kartais – mėlyniauti. Laikas ištįsdavo tiek, kiek panorėdavome. Ir sustodavo ten, kur mes jį sustabdydavome. Ir tos atostogos mums kainavo tikrai nedaug. Tiesiog didelis ačiū vienam geram žmogui, kad tokį poilsį mums pasiūlė savo tėvų sodyboje, kurioje jau niekas nebegyveno. Vienintelis mano „rūpestis" buvo atsinešti vandens iš šulinio (Jovarui labai patiko pagelbėti man), sugalvoti ką valgysime iš to, ką turime atsivežę ar prisigrybavę. Paskui – išplauti tuos kelis indus. Neturėjome net šaldytuvo J Bet mums visiškai nieko netrūko, dalinomės dėmesiu vienas kitam. Turiu pasakyti, kad net vaikai ten beveik nesiriedavo... Susirasdavo užsiėmimų kiekvienas sau (Jovaras stumdė mašinėles plikoj asloj, Smiltė skaitė knygas), o kartais NET žaisdavo kartu J

Aišku, kad esu turėjusi ir kitokių atostogų – keliaujant, lankant nematytas vietas, susipažįstant su naujais žmonėmis. Tokios kelionės irgi gerai atpalaiduoja. Bet, ko gero, tiek neįkrauna energetiškai, kadangi paprastai būna gana nemažas fizinis krūvis.

Bet tikrai žinau, kad, kokios atostogos bebūtų, geriausia, kai jose nėra kompiuterio, telefono, televizoriaus. Juk reikia duoti protui pagaliau pailsėti, o kūnui – padirbti kokį nors neįprastą darbą.

Čia įdedu mažą eiliuką, kuris gimė būtent ilsintis toje sodyboje. Kartu su puikia Daivos Kielės nuotrauka. O Jums visiems linkiu tikrai gerų, tikrų atostogų KITAIP. Neleiskite, kad pinigų trūkumas ar įkyrūs žmonės sugadintų atostogas - vienintelę Jūsų tikro poilsio galimybę metuose!

Kai rūkas mėnesienoje vilioja žvaigždes nusileisti žemiau, o svirpliai visu smarkumu skelbia rugpjūčio vidurį...

Kai gandrai susiglaudę gandralizdyje šildo vienas kitą ir tylutėliai kleketuoja snapais...

Man atrodo, esu pasakoje... Ir netrukus įvyks stebuklas!

Palieku drabužius aukštoje rasotoje žolėje ir brendu į rūką maudytis mėnesienoj...

Nusiprausiu sunkumą, laukimą ir nuovargį.

Leisiuosi atgaivinama, kad įprasminčiau Tavo pasiruošimą SUGRĮŽTI.