Vakar vakare vėl buvau baseine.
Paskutinį kartą plaukiojimu mėgavausi pernai sausį, su jau dideliu Vincuku
pilve. Prisimenu, kad plaukti būdavo nepaprasta: kol nuplaukdavau iš vieno galo
į kitą (baseinas apie 25m ilgio), rėmuo užgrauždavo negyvai, ir kvėpuoti būdavo
sunku... Visgi baseinas buvo vienintelė vieta, kur kūnas bent trumpam įgaudavo
kažkiek nesvarumo, „lengvumo", raumenys padirbėdavo, ir protas atsigaudavo.
Šį kartą irgi nusipirkau
abonementą 12 kartų. Taip ir pigiau, ir įpareigoju save lankytis daugmaž
reguliariai.
Pernai su pilvuku nuplaukdavau
10 distancijų (tų po 25m), maždaug 20min, su pailsėjimais. Tada padarydavau
mankštelę vandenyje ir eidavau pasikaitint pirtelėn. Vakar baseine jaučiau
didelį malonumą, norėjosi judėti, plaukti, kvėpuoti. Šiaip esu mėgėja nuklysti
į svajas, kai veikla tokia kaip plaukimas – na, kai praktiškai nereikia
galvoti, ką darai. Tačiau šį kartą stengiausi būti „čia ir dabar". Norėjau
suvokti, ką jaučiu, kaip jaučiasi mano kūnas. Kaip vanduo jį apglėbia, kaip
raumenys dirba, kaip keičiasi temperatūros pojūtis. Baseine gana vėsu. Vanduo
turbūt kokių 25 laipsnių. Dušuose dar vėsiau. Sušylama tik po dušu arba
saunoje. Taigi, įkristi į tą vėsoką vandenį pradžioj nėra taip jau smagu. Bet
reikia plaukt, kad sušiltum. O paskui temperatūra pasidaro kaip tik. T.y.
temperatūros pojūtis.
Vakar nuplaukiau 10 distancijų
per maždaug 12-13min (ten kabo laikrodis, aš jį vos įžlibinu be akinukų, bet
tikiuos, neapsirikau). Tada pasėdėjau saunoj kokias 15min. Tiksliau, pagulėjau,
viena. Labai myliu pirtį, visokių rūšių, ypač garinę, turkišką ir ne per karštą
sauną. Paskui vėl ėjau plaukti – dar 10 distancijų. Tada vėl į pirtį. Pakako.
Kitą kartą plaukimo krūvį didinsiu. Plaukti tirkai buvo smagu, tik pasigailėjau
nepasiėmusi vandens akinių. Norėjosi panardint galvą plaukiant, kad stuburas
pilnai išsitiestų, nugarai trūksta patogumo, kai galva iškelta virš vandens.
Manau, kad taip plaukti ilgėliau iš viso kenksminga stuburui. Kitą kartą
nešiuosi akinukus ir bandysiu dar labiau susikoncentruoti į plaukimą. Kad ir
kaip malonu svajoti, visgi naudinga kartais susikoncentruoti į tai, ką darai ir
ką jauti tai darydamas. Nes kūnas labai daug ką pasako – kur jam skauda, ar
nepatogu, o kur labai komfortiška. Kadangi mano plaukimo seansai iš esmė skirti
labiau kūnui (mintimis atitrūkti galiu saunoje), tai tą ir stengsiuos daryti.
Beje, į baseiną einu „suagusiųjų
valandą" – du kart per savaitę nuo 20 iki 21 val yra tas laikas. Susirenka
labai įvairaus amžiaus žmonės, dauguma – pagyvenę. Konkretus tikslas –
plaukioti. Iš pernai pamenu, kad būdavo vakarų, kai baseine nelabai daug vietos
būdavo, kiek žmonių prisirinkdavo. Vakar buvo visai nedaug, gal dėl švenčių –
daugumai prasidėjo ir įsibėgėjo vakarėliai, vaikų šventės ir pan. Tuo geriau
man, ramiau plaukioti.
Beje, norvegai daug labiau
praktikuoja palukimą, nei lietuviai. Čia vaikai mokyklose mokomi plaukti, yra
tam tikri dalykai, kuriuos išmokti privaloma (nardymas atsimerkus, daiktų
paėmimas nuo dugno, plaukimas po ir ant vandens ir kt.). Savaitgaliais baseinai
pilni žmonių – einama šeimomis, nuo vos pradedančių vaikščioti vaikų. Kažkas
panašaus čia su plaukimu, kaip ir su slidėmis – vaikus moko nuo mažumės, tai
jiems tampa beveik kasdienybe. Be to,
laikoma svarbu, kad vaikas, ir po to – suaugęs, mokėtų plaukti, ir net mokėtų
išgelbėti kitą. Gaila, kad mokykla, kurios baseine pernai Jovaras turėjo
plaukimo pamokas, šiemet remontuojama, tad plaukimo jie nebeturi. Gal turės
kitąmet vėl. Bet ko gero praktiška būtų jį vežti plaukioti į baseiną. Ne tik
išsidūkti, bet ir pasiplaukioti (bandysim susitarti). Galvoju, kad baseino
abonementas jam būtų gera dovana Kalėdoms...
| 