Žemėje yra žmonių, kurie norėtų, kad aš neegzistuočiau. Arba kad nebūčiau egzistavusi. Sakoma, kad TIKRAI geri žmonės priešų neturi. Aš galbūt nesu tokia jau gera. Nors išties nelaikau nė vieno žmogaus savo priešu. Galbūt tie žmonės yra priešai patys sau arba laiko mane jų priešais, nežinau ir nesigilinu į tai. Bet gerai, kad ne jiems spręsti dėl mano egzistavimo.

Iš tiesų esu eilinis žmogus. Nesu nei labai laiminga, nei labai nelaiminga. Gyvenu savo kasdienybę. Džiaugiuosi, kad šalia manęs yra mano mylimas žmogus. Juolab džiaugiuosi, nes jis ne visada buvo šalia manęs. Mes abu kuriame mūsų kasdienybę, statome mūsų namą – ne tik sienas, tarp kurių gyvename, bet ir tai, ką vadinu mūsų dvasių namais. Mūsų bendrystę.

Žinau, kad tai taip pat laikina, kaip ir visa kita žmogiškojoj būty. Žinau, kad abu į tai žiūrime skirtingai. Aš myliu savo žmogų pakankamai stipriai, kad jį paleisčiau. Jeigu jis pasirinktų eiti kitu gyvenimo keliu – paleisčiau. Net jeigu jis pasisuktų eiti savo praeities gyvenimo keliu, paleisčiau. Aš galvoju, kad meilė – kaip egzistavimo forma (nekalbu apie meilės chemiją ir pan.) – galima tik visiškoje tiesoje. Tiesa įmanoma tik abipusė. Pirmiausia tiesa turi būti pačiam sau. Kartais žmonės, užuot ieškoję tiesos, gyvena iliuzijose. Ir mano gyvenime buvo tokie etapai. Džiaugiuosi juos palikusi praeity. Manau, kad meilė – tai ne koks statinis vyksmas. Tai dinamiškas procesas. Ir tai mes jame judame, tarsi kokie taškai, o ne jis mumyse... Ji turi skirtingą pagreitį ir inerciją, ją veikia išorės jėgos. Ji veikia mus. 

Meilė gali mus keisti, jeigu mes patys to norime. Tam reikia atsiverti. Kai kuriems žmonėms atsiverti yra sunku. Tuomet meilei sunkiau daryti pokyčius mumyse. Mano intuicija kartais man pakužda daugiau, nei išgirsta ausys arba pamato akys. Ir tai, manau, yra didelė dovana.

Ten kur yra DU, vienam gali tekti lūkuriuoti kito. Mes visi skirtingi. Kartais būna sunku suprasti, kuri tiesa tikresnė – mano ar kito. Tačiau aš tikiu, kad širdis apie tai kalba labiausiai.

_____________________________________________________________________

Vakar mirė K. Gruodis – mano mylimo žmogaus brangus mokytojas ir bičiulis. Su liūdesiu degėme žvakutę. 

Kartais atrodo, jog gyvename bandydami įveikti gyvenimą. Bet iš tiesų nieko nereikia stengtis įveikti. Gyvenimas mus vienaip ar kitaip įveikia pats...