Šiandien ir vėl šventė (vasaris kupinas švenčių!). Šiandien viso pasaulio skautai vienijasi mintimis ir gerais darbais, švęsdami skautybės pradžią. Šiemet jau 105 metai, kaip skautų organizacija gyvuoja pasaulyje, suteikdama galimybę daugybei vaikų ir suaugusių būti ne tik miško, gamtos draugais, broliais ir sesėmis vieni kitiems, bet ir nešdama taiką, gėrį ir džiaugsmą tiems, kurie šiai organizacijai nepriklauso.

Na, daug tuščiažodžiauti apie skautus neketinu, kam įdomu, pasiskaitykite čia.

Bet aš labai džiaugiuosi, kad esu skautė, ir, nors kai kam atrodo, kad nedalyvaudamas aktyviame skautiškame judėjime, skautas tarsi praranda savo „paskirtį", nublunka jo kaklaraištis (nes nėra ryšimas dažnai). Aš su tuo nesutinku. Skautės priesaiką – įžodį daviau būdama paauglė, ir paskui – jau suaugusi. Jis mane lydi visą gyvenimą, ir aš tikrai budžiu džiaugsmingai, tarnaudama Dievui, Tėvynei ir artimui – taip, kaip moku ir galiu J Labai džiaugiuosi, kad mano abu vyresnėliai tapo skautais ir spėjo paragauti lietuviškos skautiškos duonytės. Tikiuosi, kad skautybės idėjos jų širdyse augs ir plėsis. Man svarbiausia skautiška idėja – būti geru žmogumi, padėti tiems, kuriems reikia, dalintis meile. Na, o burtis į skautiškas stovyklas, skardenti miškus dainomis ir žaidimais – tai didelė dovana. Ją aš gaunu ne taip jau dažnai, bet gal dėl to ją labai branginu ir visada džiaugsmingai priimu J

Beje, prieš beveik dvejus metus, kai paskutinį kartą buvau skautų stovykloje su abiem savo vyresnėliais, buvo joje ir Vincentas – tik dar niekam nežinomas, tylus slapukas mamos pilvelyje. Tąsyk stovyklos vadovas sakė, kad stovyklauja 99 skautai J O aš patyliukais šypsojausi, kad kažin ar nebus visas 100. Pradėjęs dar įsčiose, tikiu, Vincentas kada nors drąsiai priims visus tikrus skautiškus iššūkius.