Sunday, 2017-09-24, 8:18 PM
Logged in as Guest | Group "Guests" | RSS

IEVA GALLERY


Publisher

Main » Articles » 2012 DIENORAŠTIS/DIARY/DAGBOK » spalis/oktober

14.10 Fjelltur. Kelione i kalnus.

Bestemødre er godhet. Særlig nå setter jeg stor pris for dem, for de bor så langt fra oss... Når de plutselig kommer på besøk, blir daglig livet mye lysere og mer fargerik. Nå mora mi er på besøk. Barna gleder seg hver på sin egen måte: Jovaras savnet henne mye og vil alltid være nær. Vil ikke gå til venner, bar være med mormor. Lille Vincentas blir også mye med mormor: de leser bøker, leker sammen, han tar henne i hånden og fører å vise noe. Mormor finner tid for alt: for matlaginig, for å være med barnebarna og fylle opp alle kravene og ønskene deres. Mirakuløst! Jeg slapper meg av og synes hun er kjempe stor hjelp for meg. Samtidig er det så koselig og deilig at mamma er her.

Selvfølgelig, utnytter vi henne litt etter litt J Vi (samboer og jeg) gikk en fjelltur i morges, begge to, uten barn. Før Vincentas ble født, gikk vi fjellturer ofte. Etterpå rutinen spiste oss helt opp og skyv fjellene til horisonten... Så i morges bestemte vi å nyte fjellet med hverandre igjen J Vi gikk på Veten. 

Været var deilig og vi fylte oss helt opp med gode opplevelser, pene utsikter og oppmerksomhet til hverandre. Jeg tror vi glemmer ofte hvor viktig det er...  Er det ikke rart – det trengs så lite for å bli ¨ladet¨ igjen. Men det trengs så mye for å finne mulighet til å ¨lade¨ seg.

 

Močiutės yra GĖRIS. Ypač tą gėrį įvertinu, kai močiučių nėra. Ir staiga, kai jos trumpam atsiranda, atrodo, kasdienybė įgauna kitų spalvų :). Šiuo metu mano mama svečiuojasi pas mus. Vaikai džiūgauja, kiekvienas savaip. Jovaras labai švelniai pasiilgęs močiutės, ilgai laukęs ir nenori atsitraukti. Nebereikia nė pas draugus lėkti, tik būt prie močiutės. Vincentas irgi praleidžia daug laiko su močiute. Skaito knygeles, vedasi močiutę už rankos ką nors parodyti, žaidžia lauke slėpynių... Močiutė stebuklingai randa laiko viskam: ir pietums pagaminti, ir pabūt su anūkais, ir dargi jų visas užgaidas patenkinti... Aš jaučiuosi atsipūtus. Man tai tokia didelė pagalba. Ir kažkuria prasme atsipalaidavus dėl visko... Ir šiaip, gera, kai mama šalia. Atrodo, vien savo buvimu įneša i namus ramybės, nors kartu ir daugiau klegesio.

Tą močiutės buvimą namuose jaučiam visi be išimties. Ir, aišku, juo naudojamės. Šiandien rytą kopėme į kalną. Dviese. Nes močiutė pabuvo su vaikais, tad galėjom sau leisti ištrūkti. Kopimas į kalnus buvo mūsų dažnas pomėgis, kol nebuvo Vincento. Paskui viskas pasikeitė, rutina nustūmė kalnus į horizontą... Na, bet kol žiema dar neatėjo, nutarėme pasidžiaugti ir sielas atgaivinti.

Kopėme į Veten, 487m aukščio kalną, keli kilometrai nuo namų. Išsiruošėme ankstokai, nes po pietų man reikėjo į darbą, tad norėjom laiku sugrįžt. Paprastai pakanka valandos laiko užkopti į tokio aukščio kalną, ir pusvalandžio - nulipti. Taip ir buvo. Takelis vingiavo pradžioje per mišką, paskui gana stačiai kilo plika kalno uola. O viršuje buvo graži nemaža pievelė. Jei būtų šilčiau, būtų smagu pasėdėti. Bet kadangi, kaip visad, viršuj pūtė vėjas, ir dargi šaltas, tai neužsibuvome. Vis dėlto kiek nedaug žmogui reikia... Užlipant pavargti, stabtelint pasigėrėti atsiveriančiais vis kitais vaizdais (kuo aukščiau įkopi, tuo daugiau pamatai, tačiau žvalgytis reik nuolat, nes vienus vaizdus ima užstoti ką tik praeitas miškas arba kita kalno ketera. Rytas buvo saulėtas, ir kopimo ilgesys buvo labai stiprus. Lipti man nebuvo labai lengva po tokios didelės pertraukos, bet troškimas pasiekti viršūnę kažkuria prasme užvijo į viršukalnę. Apskritai aš esu tas lėtasis kopėjas, truputį stoviniuoju, dūsauju, nes pavargstu, mėgstu dairytis, galvoti apie kažką.

Keletas nuotraukų iš šiandienos žygio. Labai gražiai atrodo avys iš viršaus. Kaip kokie stovintys rieduliai. Jos beveik nekruta. Gal kad šalta, stovi ir rupšnoja žolę toj pačioj vietoj. 

Fijordų grožio neaprašinėsiu, jį reik patirti pačiam, užlipus į kalną.

Na, o į Veten aš užlipau paskutinė iš mūsų šeimos. Jovaras, Smiltė ir netgi pernai pas mus viešėję draugai, visi jau buvo kopę čia ir grožėjęsi. Šiandien ¨nuskilo¨ ir man. Labai tuo džiaugiuosi.

Mums leidžiantis, sutikome daugybę norvegų. Čia daug kas išnaudoja gražų orą kopimui į kalnus. Bet mums buvo smagu, nes buvom pirmieji šį rytą. Grįždami atsigėrėme šiltos arbatos iš termoso, su skiltele lietuviško šokolado. Idiliška, nors visai paprasta.

Kojose po žygio buvo ne tiek nuovargis, bet kaip koks užsuktas varikliukas. Ne ėjau, o skridau. Mintyse skrydžio pojūtis buvo dar stipresnis. Pirmąkart gyvenime važiuodama į darbą pravažiavau reikalingą posūkį J Kadangi vairuoju automatiškai, tai gana greit susizgribau, jog nepasukau kur reikia. Teko suktis ir grižti gabaliuką. Dėl to atvažiavau darban su šypsena ir ta šypsena dalinaus su visais visą likusią dieną. Gražus ir prasmingas sekmadienis. Noriu jį prisiminti kuo ilgiau.

O įspūdingas dar ir tuo, kad popiet į žygį ant ¨mūsų¨ kalno iškeliavo ir Jovaras su močiute. Močiutei tai buvo pirma norvegiška viršukalnė. Labai dėl to džiaugiuosi. Galvoju, kad pavasarį į pirmajį kopimą vesimės ir Vincentą. 

Category: spalis/oktober | Added by: ievagallery (2012-10-20)
Views: 385 | Tags: keliones, Veten, fjell, kalnai | Rating: 0.0/0
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]



Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

free counters
Entries archive