Buvau tenai, kur niekad nebuvau.

Kur sniego pudros pribarstyta, viršukalnėj,

tarsi ant pyragaičio...

Kur medžių šakos pešasi tarpusavy,

lyg būtų maža joms erdvės...

Kur vietomis čiurlena plonos kalnų barzdos apšerkšniję,

ir ežeras sustiręs plyti apačioj.

Ten saulės apkabinta aš žiūrėjau, 

kaip veidą pakeičia Diena.

Kaip ten, kur niekad nebuvau atėjus,

aš atėjau, ir ne viena.

Bet su Ugnim, ir su Šalna -

Su Meilės širdimi pilna.