Šeštadieniais pietums gaminu picą (beveik atsikratėme įpročio „nesveika pica penktadieniui" – turiu galvoje pirktinę picą, kurią anksčiau pirkdavome, kad nereikėtų gaminti). Taigi, ir šiandien pica jau pakeliui į orkaitę. Bet...apsižiūrėjau, jog nebėra fermentinio sūrio! Sėdžiu lyg stabo ištikta. Sūrio teks lukterti, nes esu namie tik su Vincuku, o automobilis, kuriuo dalijamės, šiuo metu kitam miesto gale.

Beje, picą šeštadieniui pradėjau kepti dėl azarto, norėdama išbandyti vis kitokį picos padą. Būtent padas pirktinėje picoje mane labiausiai nuvilia.. Išbandžiau bent 4 pado variantus, kol nusprendžiau, kuris geriausias (ne tik skaniausiai iškepa, bet ir pagaminamas paprasčiausiai, ir net jei picos gabalėlis lieka, vėliau jį pašildžius, padas netampa neįkandamu, o išlieka toks pat minkštas ir skanus).

Tai – varškinis picos padas (šį receptą gavau iš Astos, labai labai seniai, radau jį savo receptų sąsiuvinyje. Kiti panašūs receptai internete yra be margarino. Galvoju, kad be jo padas nebūtų toks skanus)

Imu maždaug 200g varškės (beriu iš akies, iš 500g maišelio, nesveriu)

1 kiaušinį,

100g margarino

Žiupsnelį druskos ir apie šaukštelį cukraus

Miltų – tiek, kad tešla gražiai minkytųsi ir patogiai išsikočiotų.

Viską sudedu, gerai suminkau, tada dedu ant kepimo popieriaus ir iškočioju keturkampį paplotį. Jį kloju į kepimo skardą (toks kiekis produktų kaip tik pakankamas vienai didelei picai, per visą skardą).

Padą ištepu pomidorų pasta (tiksliau, iš jos pasigamintu padažu), kartais – majonezu ir/ar garstyčiomis.

Laikas įdarui. Mūsų mėgstamiausi: pakepintas mėsos faršas, virta kalakutiena arba tiesiog smulkiai supjaustyta sardelė (norvegai ant pakuotės rašo, kad sardelėse yra apie 60% mėsos... skonis jų tikrai neblogas, o Jovaras labiausiai ir mėgsta tokią picą). Žinoma, dedamas vienas iš šitų trijų variantų. Visada dedu daug svogūno, pjaustyto plonais pusžiedžiais. Kartais – šampinjonų. Visada – paprika ir pomidorai. Taip pat mano labai mėgstami saulėje džiovinti pomidorai, kurie suteikia išskirtinį skonį. Kartais – alyvuogės arba ananasai (tinka su kalakutiena). Ant viršaus gausiai barstau sūrio.

Šiandie taip jau gavosi, kad picą beveik visą pagaminau, ir tik tada apsižiūrėjau, kad nėra sūrio. Jaučiuosi nekaip. Laukimas mane žlugdo. Ypač kai pilvas gurgia.

Kaip įdomu, kad šiemet tas mano pilvas pernelyg dažnai gurgia. Kažin, ką tai galėtų reikšti.

Beje, kartais dėdama įdarą pritrūkstu fantazijos, nes juk produktai kartojasi. Niekad nebuvau didelė picerijų mylėtoja, tai ir kitų įdaro variantų nežinau... Būčiau dėkinga, jei pasidalytumėt skaniais ir išbandytais įdarų receptais. Jūros gėrybės netinka, nes jas namuose tik aš viena tevalgau. O gamintis picos atskirai sau kol kas man nešovė į galvą. Gal ir be reikalo J