Monday, 2017-12-18, 7:32 PM
Logged in as Guest | Group "Guests" | RSS

IEVA GALLERY


Publisher

Main » Articles » 2012 DIENORAŠTIS/DIARY/DAGBOK » rugsėjis/september

Choro seminaras. Sekmadienio pramogos. rugsejo 9d.

Aš visada sakau (nes tikrai tuo ir tikiu), kad „kaip šauksi, taip atsišauks", arba „viskas, ko mums reikia, įvyksta tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje".

Šį paskutinįjį savaitgalį, kadangi nedirbau, turėjau daugybę kitų gerų patirčių, apie kurias ir noriu papasakoti.

Choras, kuriame giedu (giedu, nes tai bažnyčios choras, taigi, daugiau giedame, nei dainuojame), o tiksliau sakant, bažnyčia, kurioje yra choras ir dar daug kitų chorų, savaitgalį suorganizavo „Choro seminarą". Seminarą vedė Terje Kvam – ilgametis Oslo katedros kantorius (kañtorius [lot. cantor — giedotojas, protestantų bažnyčioje — choro vadovas, dirigentas ir giedojimo mokytojas, vargonininkas, neretai bažn. muzikos autorius), Oslo aukštesniosios muzikos mokyklos lektorius. Seminaras truko 2 dienas, o jį vainikavo jungtinio choro koncertas per sekmadienio pamaldas.

Ketvirtadienio vakarą turėjau mintį, kad laisvąjį savaitgalį būsiu namie, nes pastaruoju laiku teko nemažai laiko praleisti darbe/darbuose, tad jaučiau jau ir šiokį tokį namų bei namiškių ilgesį. Tačiau kažkas viduj kirbėjo, kad visgi įdomu būtų bent akies krašteliu žvilgtert į tą renginį... „Surizikavau", ir iki šiol neatsidžiaugiu. Jaučiuosi gavusi didelę dovaną.

Taigi, penktadienio vakarą prasidėjo seminaras. Dalyviai buvo įvairių bažnyčios chorų dainininkai, įvairaus amžiaus ir chorinio dainavimo patirties. Pats Terje Kvam man paliko didelį įspūdį.Buvau pasiilgus TOKIO mokymo APIE muziką, chorinį dainavimą, liturginį giedojimą, teksto aiškinimą. Programą koncertui T. Kvam buvo sudaręs iš anksto ir paskutinėje repeticijoje buvome susipažinę (tai reiškia, po vieną kartą sudainavę/sugiedoję) keletą kūrinių. Dauguma giesmių ir dainų man buvo visiškai naujos ir negirdėtos. Bet kai moko toks mokytojas, neįmanoma neišmokti. Aš galvoju, kad tai ir yra gero mokytojo vertybė. Sudominti, paaiškinti, padaryti taip, kad mokiniai ne tik sugertų kiekvieną tavo žodį, bet ir pabandytų įgyvendinti tavo mokymą. Penktadienio vakarą turėjau nuostabias 3,5 val giedojimo ir norvegiškosios liturginės muzikos pažinimo. Tie, kas turi panašių patirčių, supras mane, ką noriu pasakyti. Tokie dalykai taip gausiai mane papildo, vidujai. Tiesiog po jų jautiesi įelektrintas, uždegtas, atsidavęs tam, ką giedi ir Tam, Kuriam giedi. Nuostabus jausmas. Šeštadienio pusiaudienį viskas tęsėsi ir gilėjo. Atsirado pojūtis, kad jau drąsiai gali atlikti vieną kitą giesmę (man asmeniškai tekstai buvo sunkoki, nes dalis tekstų buvo kita norvegų kalba – nynorsk, tai reiškia visai kitą tarimą ir žymiai mažiau supratimo apie teksto turinį). Kiti dainininkai prisipažino taip pat ne viską suprantantys, nes giesmės labai senos, senąja kalba parašytos, tad ne visi žodžiai yra likę šių dienų žodyne. Na, bet...daugumą giesmių jaučiausi „įveikusi" tiek, kad galėčiau atlikti kartu su kitais, chore. Juolab, kad buvau tik viena iš dviejų antrųjų altų, o tai įpareigojo dalyvauti, nes keletą giesmių atlikome visais penkiais ar net šešiais balsais.

Sekmadienį išaušo „didžioji diena". Savo jaudulį paskyriau Tam, kurį šlovinome. Įžanginė ir paskutinė giesmės buvo giedamos kartu su visa bendruomene. Vargonai, fortepijonas, a capela, keletas norvegiškų liaudies dainų, apskritai repertuaro įvairovė ir atlikimo įvairovė (solo, unison ir kelių balsų variacijos), koncertą pavertė tikra džiaugsmo švente. Atlikome apie 20 kūrinių. Tiesa, keletą labai trumpų, o keletą – labai ilgų. Beje, tai nebuvo tiesiog koncertas, tai buvo iškilmingos pamaldos. Po jų jaučiausi pavargus, bet kartu labai pakylėta. Nepaprastai džiaugiuosi, kad buvau, ir tuo, ką patyriau bei išmokau. Manau, kad tai ir buvo Jo dovanota Malonė, dar viena iš gausybės, kurias vis gaunu. Kažką panašaus paskutinį kartą patyriau 2009m. Vilniaus Gospel festivalyje. Ten taip pat buvo mokymas, giedojimas, šlovinimas ir panašūs džiūgūs išgyvenimai.

Na, bet mano sekmadienis nesibaigė nuostabiom pamaldom. Praktiškai, jis jomis tik prasidėjo. Nes po pietų dar nuvažiavome į vietinę „liaudies šventę" (išverčiau tiesiogiai, folkefest), kur buvo visokiu atrakcijų vaikams, tad Vincentas gavo pirmą kartą pašokinėt ir paišdykauti ant pripučiamo batuto, o paskui – pirmąkart „pajoti" ant žirgo J Kitaip sakant, pasėdėti ant ponio su gerokai per dideliu šalmu ant galvos. Atrodė kaip tikrasi riteris. Tiesa, mama visą kelią laikė už rankos, nes ką gali žinot, jei tas žirgas pasileistų kaip viesulas šuoliais... Buvo smagu ir linksma. Nepaisant gana stipraus vėjo, oras buvo puikus, nes saulutė švietė, o fiordas mirgėjo mėlynais atspalviais vėjo pašiauštom bangelėm. Po šventės dar nuvažiavom prie ežeriuko pasižiūrėt antyčių. Gėrėme kavą sėdėdami ant suolelio prie pat vandens. Palaimingai maniau, koks gražus sekmadienis. Būtų buvęs toks tyras ir romantiškas, jei ne Vincentas, paskutinį akimirksnį delniuku suminkęs antytės šššš.... Teko skubiai pakuotis į mašiną ir važiuot namo plaut rankyčių, kol jos dar ko nors nepašventino J

Category: rugsėjis/september | Added by: ievagallery (2012-09-13)
Views: 418 | Rating: 0.0/0
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]



Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

free counters
Entries archive