Kai 00.00val išlydi būrelį klegančių širdies draugių ir, suplovusi vyno taures ir keletą užsilikusių lėkščių nes, dėkui Dievui, didijį lėkščių frontą jau prieš porą valandų atlaikė mama, vis dar norisi parašyti dienoraštį, galvoju, kad tas pasiklegėjimas ir pabuvimas tikrai davė tiek, kad nebeužsilaiko manyje. Be viso to, ką prikalbėjome viena kitai už visą tą ilgą laiką – man asmeniškai pusantrų metų nesimatymo atrodo tikrai ilgas laikas  - viduje lieka toks šiltas ir geras bendrumo ir supratimo jausmas. Supratimo ne tik apie nemirtingai moteriškus „buitinius epizodus", kuriais visos mokame pasidžiaugti. Bet ir supratimo apie visą kolektyvinę moterišką egzistencijos „pasąmonę-nesąmonę", kuri esti tiek persipynusi savo panašumais, potyriais, išgyvenimais, o drauge ir tiek skirtinga mūsų pačių esminiais skirtumais...

Nesuplanuotai ilgas vakaras, nenumatytai daug vyno, - nebijokite, man „daug" yra iš tiesų visai nedaug, tad neskubėkite spręsti pagal save . Nenusakomai šauni kompanija mūsų vaikų, kurie auga ir draugauja bent jau tiek, kiek draugaujame mes. Didelė dovana vienų kitiems. Puiki savaitės pradžia. Balzamas sielai ir atgaiva protui. Iš tokio vakarėlio visai nebaisu grįžti į savo įprastą kasdienybę, kuri, ne paslaptis – mums visoms susijusi su vis skirtingais dalykais,  bet kažkuo visgi mus vienija. Ne klykiančiais vaikais ar keičiamom sauskelnėm – vaikams arba jau susenusiems tėvams. Ne augintinių apdergtais kilimais ar nušvilptais telefonais. Ir net ne vaikais, užaugintais su, be arba beveik be tėčių... Ne pomėgiu siūti, siuvinėti arba suvedinėti balansus. Štai rašau, ir galvoju – kuo gi...kas gi mus taip vienija ir verčia kvėpuoti panašiu ritmu ir suvokimu?... Galbūt visa tai kartu sudėjus.. O gal visgi tas nematomas savęs – mažos, pažeidžiamos ir kartu stiprios, siekiančios ir kartu ieškančios, savęs, laukinės moters, adaptuotos XXI amžiuje ir subalansuotos gyventi šia diena, pojūtis? Tokia gili ir draug paviršutinė dvasinė giminystė, natūrali savijauta, nepriekabumas viena kitos charakteriui, elgesiui, skausmui ar laimei... Pasidalijimas visiškai viskuo, kuo tik tąsyk norisi dalytis. Toks artimas sąlytis be įsipareigojimo. Aš visada sakiau ir sakysiu. Tiksliau – rašiau ir rašysiu. Esu laiminga, turėdama tiek draugių. Tokių skirtingų, įvairiapusiškų, margų asmenybių. Tokių, su kuriomis GERA BŪTI. Tada, kai gera, ir tada, kai visai negera... Juk tam mums ir reikalingos draugės?