| Vakar mudu su Vincentu patyrėme pamokantį nuotykį, kuris laimingai baigėsi. Važinėjom į parduotuves, visokių reikalų tvarkyti ir pan. Išėjom iš parduotuvės sėkmingai apsipirkę, įsodinai Vincentą mašinon, kėdutėn. Norėjau prisegti diržu, o kadangi tam man visad trukdo rankinė, tabaluojanti ant peties, aš ją iš įpratimo padedu ant priekinės keleivio sėdynės. Taip ir padariau, prisegiau diržą ir patenkinta uždariau duris... Ir tą pat akimirką šast, nusileido visų durų užraktai, mašina užsirakino automatiškai, su vaiku ir mano rankine viduje. Raktas ir telefonas, aišku, tvarkingai liko rankinėj. Nustėrau - šitas žodis labiausiai tinka apibūdinti pirmos akimirkos mano pojūčiui. Vincentas buvo pavargęs, jau žinojau kad norėjo pienuko ir miegučio. Žiūriu aš į jį pro langą ir netikiu - aš čia, o jis ten, uždarytas. Ir kas dabar???? Svarbiausia, kad nepradėtų rėkti. Palikti jo ir nueit pagabos ieškoti negalėjau, nes tikrai būtų įsirėkęs. Sotviu prie mašinos - du žingsnius priekin paeinu, dairausi žmonių. O kadangi dar buvo tik apie 12val, ir dar prie tokios parduotuvės, kur nėra minios praeivių, tai teko lūkuriuoti... Man juk reikėjo, kad kažkas eitų pro pat mane, kad man nereiktų atsitraukt nuo mašinos:) Turėjau tikslą pasiskolinti mobilų telefoną ir paskambinti mūsų gelbėtojui, nes jis turi atsarginį mašinos raktą. Netrukus pro šalį ėjo pagyvenusi pora, paskolino man telefoną. Tada kilo kita problema - neatsimenu numerio... Mėginau kelis kartus, skirtingas skaičių kombinacijas, kol pavyko! Jaučiausi laiminga ne tik dėl to, bet ir todėl, kad atsiliepė. Nes kartais ritai darbuojantis neišgirsta skambučio arba išvis neturi galimybių atsiliepti... Taigi, už kokių 15min buvome išgebėti. Visą tą laiką beviltiškai trypčiojau aplink mašiną, o Vincentas, laimei, ramus pūpsojo viduj. Jaučiu, nesuprato kas įvyko. Panašų nuotykį esu patyrus su Smilte. jai tada buvo 2 su trupučiu metų. Ji irgi sėdėjo prisegta kėdutėj su maišeliu guminukų ant kelių (kaip žinodama jai padaviau vos įsodinus į mašiną). Tik tais laikais dar neturėjome mobiliųjų, tad turėjau ją palikt su tais guminukais ir bėgt į darželį ieškoti telefono. Beje, tąsyk telefonu gavau ne raktą o gerą patarimą - paprašiau Smiltės, kad pabandytų pasukti lango rankenėlę. Nes durų mygtuko ji niekaip negalėjo pasiekti - prisegta diržais, pajudėt nedaug tegalėjo... Taigi, ji atidarė trupučiuką langą, o tada jau aš laimingai įkišau ranką ir atšoviau duris. Na, analogiška situacija. Esmė ta pati - nedėk rankinuko ant sėdynės, arba nedėk rakto į rankinę, turėk prie savęs. Bet kad prisegti vaiką saugos diržais man reik abiejų rankų. Ir aš ne visada turiu kišenes. Ir ranktas saujoje man trukdo... na, žodžiu, nerandu sprendimo šituo klausimu. Nebent tik būsiu DAR atidesnė. Nors kartais pagalvoju, ar nebūsiu pati prisiprašiusi šito nutikimo? Kas kartą sodindama Vincentą ir dėdama rankinę turėdavau baimę, kad taip gali nutikti su tuo raktu... Va ta baimė galėjo ir padaryt savo juodą darbelį... Na, bet svarbu viskas laimingai baigėsi, ir net gana greitai :)
Vakar vakare dar buvome Vincento darželyje, susirinkime. Susipažinom su jo grupe, auklėtoja ir visu darželio kolektyvu bei aplinka ir tvarka. Nuoširdžiai manau, kad jam ten patiks ir bus labai smagu. Rugpjūtį Vincentas žygiuos į darželį. Beliko supirkti jam visus reikalingus drabužius pagal sąrašiuką :) Vaikai Norvegijos darželiuose turi turėti nemažai įvairių rūbų pamainai, nes daug būna lauke, per lietų, tad reikia, kad jiems būtų šilta ir sausa. I går opplevde jeg og lille Vincentas et opplæringmessig eventyr som sluttet lykkelig. vi var på butikker. Da gikk vi fra butikken og jeg satt ham inn i bilsete. Slik at jeg måtte feste bilbeltet, trengte jeg begge hendene fri. Så lagt jeg vesken min på foransete og festet bilbeltet da. Etterpå lukket døren og alle dørene ble automatisk låst...plutselig oppdaget jeg at nøkkelen forble i vesken! Mobilen, selvfølgelig, og... Hva å gjøre?? Vincentas satt inne ganske rolig, men jeg viste at han var trøtt, ønsket melken og søvn. Jeg var redd at han begynner å gråte. Helt desperat gikk jeg flere ganger rundt bilen. Men da skapte jeg en plan! Jeg måtte ringe samboeren min, fordi han har den andre nøkkelen! Jeg sto ved bilen og ventet at noen skulle passere forbi oss, fordi jeg kunne ikke forlate bilen med barnet inne. Endelig gikk et gammelt par forbi og lånte mobilen sin. Da oppsto et problem til! Jeg viste ikke riktig nummeret til samboeren min. Jeg prøvde mange ganger til jeg fikk ringe ham... Da ble vi frigjort :) Egentlig var det allerede andre slik opplevelse med meg. Når dattera mi, Smilte, var liten, gjorde jeg det samme. Denne gangen hun var litt eldre enn Vincentas er nå. Hun klarte da å åpne vinduet og jeg kunne åpne døren. Men det som jeg tenker på, er at jeg må huske å ikke legge vesken min før jeg lukker døren! Det er bare et problem, at vesken forestyrrer å feste bilbeltet. Det trengs begge hendene og vesken på skulderen passer ikke der! Jeg fryktet alltid at det kunne skje med meg, så skjedde det igjen! Jeg tror det er den frykten som skylder på situasjonen... Men det viktigste er at vi ble reddet ganske fort :)
Også var vi i barnehagen i går. Vincentas begynner i barnehagen fra 1. august. Det var foreldremøte i går. Vi fikk hilse på personell, pedagogisk lederne og fikk vite om reglene i barnehagen. Jeg håper at Vincentas blir snart vant til barnehagen og trives der. Det er bare en oppdrag for meg å kjøpe alle nødvendige bytteklær for Vincentas :)
| 