Skiautiniai visada mane žavėjo. Tik aš niekad nesigilinau, KAIP jie gimsta, koks sudėtingumas to rankdarbio ir apskritai, ar smagu juos siūti.

Betgi..nepabandęs nesužinosi, tiesa? Tai aš iš tų, kurie pabando, kad galėtų spręsti ar verta tai daryti.

Turiu vieną draugę, kuri skiautiniauja jau kurį laiką. Tai ji iš esmės mane ir paskatino, ir padrąsino pamėginti. Aš maniau, kad tai labai sudėtinga, kad tai per sudėtinga man, nemokančiai siūti. Bet, pasak Linos, tai atrodo sudėtingiau, nei yra iš tiesų.

Aišku, kad pradėjau nuo pačių paprasčiausių darbelių, ir girtis tikrai dar neturiu kuo.  Vis  dėlto tai iš tiesų nėra taip žiauriai sudėtinga, kaip atrodo. Manau, turint geresnius siuvėjos įgūdžius ir pakankamai kantrybės galima pasiūti labai gražių ir sudėtingų darbų.

Manieji skiautinių blynukai šiek tiek prisvilę, kaip ir priklauso pirmiems darbeliams. Vistiek aš jais labai džiaugiuosi. Šitame rankdarbyje yra pakankamai kūrybos, bet reikia labai daug kruopštumo, ir aišku, reikia įgūdžių (na, bent jau tiesiai nusiūti siūlę..), kurių man, žinoma, dar trūksta.

Pirmiausia pasiuvau dvi servetėles, tinkančias mūsų svetainei - mudviejų rytinei kavai ir vakaro arbatai. 

Ir dar vieną - didesnę, arbatinukui ir skanumynams :)

Tada, artėjant Velykoms, pasiuvau surišamą indą margučiams. Šitą darbelį siuvau grynai iš galvos, nesinaudojau schemomis (paprastai skaiutiniai siuvami pagal schemas, kuriose aiškiai nurodyta, kiek kokios spalvos ir dydžio gabaliukų reikia iškirpti, eiliškumas, kaip juos sujungti ir t.t.). 

Šitas siuvimas teikė didesnį džiaugsmą, nes jame buvo daugiau kūrybos, o ne instrukcijų paisymo. indas dvipusis, galima apversti/išversti. 

Galvoju, kad skiautiniai, kaip hobis, man tinka :) Dabar mąstau, kam čia kokių skiautinių lauktuvių pasiūti iki vasaros :)