Sunday, 2017-11-19, 1:30 PM
Logged in as Guest | Group "Guests" | RSS

IEVA GALLERY


Publisher

Main » Articles » 2013 DIENORAŠTIS/DIARY/DAGBOK » kovas/mars

Stoltzen, Sandviksfjellet i Bergen.04.09.2013
Stoltzen viršukalnė Sandvikene Bergene yra populiariausias kalnų maršrutas šiame mieste. Ko gero, ir patogiausias, nors ir labai status. Į pačią viršunę nuo pat papėdės veda LAIPTAI. Iš viso yra apie 800 laiptų pakopų (aukštis 313,5 m). kai kuriose atkarpose laiptai tikrai labai statūs, tad lipti nėra lengva. Laiptai pradėti statyti 1937 m., kuomet miesto savivaldybė, kitaip - komuna - davė darbo daugybei bedarbio jaunimo. Laiptai padaryti iš akmenų, t.y. sudėti akmenys, kai kurie, matyt, skaldyti, na, žodžiu, akmeninė konstrukcija, vedanti į kalną. Kai pagalvoju, koks sunkus darbas tai buvo...ojoj.. 
Na, bet per porą metų darbas buvo baigtas. Ir žmonės pamėgo lipti tais laiptais! Patys laiptai vingiuoja daugybę kartų, vienur stačiau, kitur nuožulniau, bet visada miške. Kai kopėme, nuostabiai nušvito saulė (nors prieš tai buvo debesuota, tik kad be lietaus), taigi ūksmingam miške kopti buvo pats tas. Sunkumas lipti tais laiptais...na, sunku, sunku buvo. Juokingiausia, kad šiaip žmonės ten sportuoja. Jie BĖGA laiptais. Egzistuoja eismo taisyklės, nes vietomis labai siauri tie laiptai, vos du žmonės telpa. Lėčiau kopiantis turi sustoti dešinėj pusėj ir praleisti greičiau kopiančius. Tie greituoliai lipa paskendę savyje, taškydami prakaitą ir seiles į visas puses :) Žodžiu, mes lipome trise: aš, Jovaras ir mano bičiulė norvegė iš choro. Jovaras startavo čia jau antrąkart, pirmąji jis čia buvo treniruotis su futbolo komandos bičiuliais ir užbėgo į viršų per 15min...neįmanoma suvokt. Šį kartą leidau jam nesikankinti belaukiant pridususios mamos, taigi, jis nubėgo ir paskui viršūnėje nuobodžiavo. Na, o aš, sraigutė, lipau savo tempu, sustodama ilsėtis, kai man norėjosi. Bičiulė palaikė man kompanija. Pradžioje dar šiek tiek šnekučiavomės, bet greit pritrūkom kvapo. Ir tada - bingo - įvyksta tas gerasis kalnų efektas - kai atrodo, lieki vienas pats su savim ir savo jėgom. Lipi ir tiek. 
Šį kartą pats lipimo procesas man labai labai patiko ir tiko. Nesvarbu, kad užtrukau apie 45min. Sustojus dairytis nelabai yra kur, pakeliui tik poroj vietų pro medžius galima pamatyti atsiveriantį miesto vaizdą (kalnas yra prie pat centro). Lipant randi pažymėtą pusiaukelę, o dar kiek aukščiau - Melkesyre - pieno rūgšties taškas. Pieno rūgštis gaminasi raumenyse esant intensyviam fiziniam krūviui, kai organizmas nebespėja aprūpinti raumenų deguonimi. Žodžiu, tame taške dažniausiai pajunti, kad turi kojų raumenis :)

Pačiam viršuje laiptai mediniai, apkritai visa trasa yra gana neseniai renovuota už įvairių rėmėjų lėšas. Taip taip, ten nieko nuostabaus kartais ropoti keturiomis :)
Kasmet nuo 1979 m. rugsėjį čia vyksta bėgimo varžybos. Kol kas rekordas yra 8min 13s. Vidutiniškai užlipama per 20-30min. man prireikė šiek tiek ilgiau.

Nuo kalno nulipama kita jo puse, kadangi trasa aukštyn visada pilna sportuojančiųjų, tad, kad jiems netrukdyti, yra nuožulnus patogus, kiek ilgesnis nusileidimas kitoje pusėje.

Nuostabus lipimas buvo, man labai patiko. Viršuje atsiveria gražus miesto vaizdas, o dar jei diena, kaip ši - saulėta, ne per karšta, super! 
Bet jau užlipus buvau kiaurai šlapia. Kiaurai,  pagal mane, tai iki apatinių. Paskui grįžus namo buvo pirmiausiai dušas, tada valgyt. Geras toks, teisingas nuovargis lipant į kalną. Bet man svarbiausia, kad "padariau atradimą" - turbūt supratau, kodėl norvegai taip mėgsta lipt į tuos savo kalnus, net jei tai taip sunku, vargina ir t.t. Lipant išsitrina iš galvos viskas. Darbas, vaikai, pinigai, parduotuvės, poreikiai, norai, pageidavimai, planai. VISKAS. Tu tiesiog lipi. esi čia ir dabar, pakeliui į viršukalnę, ir niekur kitur. Na, nieko negali būt paprastesnio - juk tai ir yra visų meditacijų siekis. išvalyti galvą nuo minčių, nuo kitų ir savęs. Meditacinis piešimas, kuris mane taip "veža", praktiškai leidžia pasijusti taip pat, kaip lipant į kalną. Tik tam reikia sukurti aplinką. O čia aplinką sukūrė gamta. Nereik jokių priemonių, nebent patogių drabužių ir apavo. Na, ir oro patogaus (žiemą čia be šansų). Viskas, tu lipi ir ilsiesi, nepaisant to, kad pavargsti kaip vergas. 

Įkeliu keletą mūsų fotografijų ir nuorodą, kurioje yra filmukas apie šį kopimą. Fone skamba juokinga sveikuoliška dainelė, kurios preidainis maždaug :" sudie šokoladui čipsams ir sviestui, mano nuotaika jau gerėja".



Paskui dar radau straipsnį apie darželinukus 5-mečius, kurie be sunkumų įveikia šį kalną. Argi ne smagu? Bet jų baterijos toli gražu neišsikrauna. Jovaras tą pačią dieną turėjo kūno kultūros pamoką mokykloje (jie čia turi 2val sporto pamokas), o po lipimo į kalną nuvežiau jį tiesiai į futbolo treniruotę (dar 1,5val sporto). Grįžo namo, tai sakė, negaliu, mama, ruošt pamokų, nes pavargau. Taigi, nuėjo gult neparuošęs, bet rytą atsikėlė anksčiau ir viskas buvo super.

Linkėjimai visiems jums nuo Sandvikeno viršūnės! Tas mėlynas taškelis - Jovaras, besiilsintis laukdamas mamos.

Category: kovas/mars | Added by: ievagallery (2013-09-04)
Views: 524 | Tags: kalnai, Stoltzen | Rating: 0.0/0
Total comments: 0
Only registered users can add comments.
[ Registration | Login ]



Total online: 1
Guests: 1
Users: 0

free counters
Entries archive