Vaikai yra tai, kas mums mažiausiai "priklauso" gyvenime. Tai, kas mus pačius išaugina, išmoko, išauklėja. Tai, ko mes nuo pat pradžios iš tiesų neturime, o tik esame artimi bendrakeleiviai, bičiuliai, globėjai, vėliau tampantys globotiniais.

Augindama savo pirmagimę, savo žalioj jaunystėj, jaučiausi, kad ji tokia mano, tokia niekieno kito, taip arti manęs, tokia priklausoma, reikalinga mano globos ir rūpesčio. Augindama vyresnėlį sūnų, jaučiausi dar labiau mama. Atrodė, kad jo prisirišimas prie manęs toks stiprus, ir kad niekas negalėtų jam manęs pakeisti.

Augindama mažąjį Vincentą aš giliai suvokiu, kad iš tiesų vaikai nėra mano. Žiūriu į "savo" mažylį ir matau, koks jis ne mano. Koks jis pats vienas sau. Koks jis Kūrėjo, pasaulio. Keleivis. Atėjęs per mane ir reikalingas mano globos tik dabar, tik kol jam užaugs sielos spranai, ir pakels jį skristi savais keliais. Žiūriu į jį ir matau, kad viskas, ką galiu duoti savo vaikams iš tiesų yra meilė. Mylėti juos tokius, kokie jie yra. Tai, aišku, nereiškia, kad privalau toleruoti jų nusižengimus (mažų - mažus, vyresnių -  didesnius). Tai tik reiškia, kad "savo" vaikų aš negaliu keisti, kaip ir nieko kito šiame pasaulyje. Galiu, juos mylėdama, tikėtis, kad jie išaugs gerais žmonėmis. Galiu rodyti jiems savo vertybes, pavyzdį, bet negaliu jiems jų įdiegti kaip kokio paveldimo geno...

Ir dar galiu daug melstis už savo vaikus. Ypač, kai jų nėra šalia. Melstis, kad jų sielos būtų kupinos meilės ir gerumo. Negaliu nei prašyti, nei reikalauti iš jų jokios "grąžos". Nes augindama juos aš gaunu tiek pat daug, kiek atiduodu. O gal net ir daugiau. Tad, kuo daugiau meilės atiduodu, tuo daugiau jos gaunu atgal. Atrodo savanaudiška? Bet juk tai veikia ne tik su vaikais.

Mes iš tiesų nieko neturime šiame gyvenime. Visi mūsų turėjimai yra tik trapi iliuzija. Tik laikinumas, žemiško apčiuopiamojo pasaulio ramsčiai. Tai nereiškia, kad nėra prasmės gyventi. Kaip tik, tai reiškia, kad gyventi yra prasminga net nieko neturint. Nes tada reikalavimai aplinkai ir kitiems, priekaištai gyvenimui, Kūrėjui, pasauliui - sumažėja. Ir galime tiesiog būti žmonėmis. Harmoningai duodančiais ir imančiais . Mokančiais ir besimokančiais. 

Pats tikriausias dalykas, kurį turime, tai Dievas mumyse.

 

Esu laiminga mama. Džiaugiuosi, kad per mane atėjo į pasaulį trys žmogučiai. Kiekvienas jų kitoks, ir kiekvieną myliu vis kitaip. Kiekvienas keliauja savo keliu, savo žingsniu.

Man labai patinka Pedro Arrupe žodžiai: "Mes turime mokytis būti "daugiau", turėdami "mažiau". Mes turime išmokti, ką reiškia turėti pakankamai..."

Šiandien laukiu savo mamos. Nėra dalyko, kurio negalėčiau jai papasakoti/prisipažinti. Nes žinau, kad ji yra bene vienintelis žmogus žemėje, labiausiai suinteresuotas mano sėkme ir laime. Ir kad nei pavydas, nei kaltė, pyktis ar dar kas nors nesudrumstų jos troškimo, kad aš būčiau laiminga.