Blusų turgus - vienas tradicinių norvegiškų "renginių". Vadinu tai renginiu, nes nerandu geresnio žodžio. Tai išties labai populiarus dalykas šioje šalyje, nors, atrodo, ji laikoma viena iš tokių, kur dauguma žmonių gyvena gerai, t.y. turi geras pajamas, ir t.t. Visgi, "blusų turgus", arba norvegiškai - loppemarked (loppe - blusa, marked - turgus) čia yra tarsi koks kultūrinis ar visuomeninis reiškinys. Dabar, rudenį, itin populiarus. Kiek pastebėjau, blusturgiai čia vyksta ir kitais metų laikais, bet ne taip dažnai, kaip kad rudenį. Nežinau, su kuo tai susiję, ir tikrai nežinau, ar tai priklauso nuo regiono. Kalbu tik apie Bergeną ir apylinkes.

Blusų turgus turi privalumų:  pratęsiamas daiktų gyvavimo laikas - jie cirkuliuoja, džiugina vis kitus žmones, o ne yra išmetami vietoj jų perkant naujus (skatinant gamybą, naudojant naujus žemės išteklius) arba nėra laikomi uždaryti ir pamiršti garažuose, rūsiuose ir pan., su mintimi "kada nors prireiks". 

O parašyt apie tai sugalvojau todėl, kad jau antrame iš eilės šeštadienio laikraštyje (bene didžiausiam Bergeno dienrašty, kuris, ko gero, atitiktų mūsiškį "15min" ar kitą bet kurio miesto laikraštį) radau didelius straipsnius APIE šį - blusų reiškinį-renginį.

Šie turgai vyksta vietiniais mastais - gyventojai kviečiami atiduoti nereikalingus daiktus ("blusas"), kurie surenkami tam tikrą laikotarpį: baldai, elektros prekės, namų apyvokos daiktai, drabužiai, žaislai, indai, ir dar visokių namų/sodo/lauko smulkmenų, kurių visų tikrai nevardysiu. Taip pat kepami pyragai, kurie blusturgio "kavinėje" parduodami supjaustyti gabalėliais, prie kavos, arbatos ir limonado vaikams. Blusų turgus dažnai organizuojamas tam tikru tikslu surinkti lėšas vietinės bendruomenės reikmėms tenkinti. kartais - konkrečioms, kartais - tiesiog metų laike atsirasiančioms užpildyti/įgyvendinti. 

Praeitą savaitgalį mūsų gyvenvietės blusų turgus vyko vietinėje mokykloje (toje, kurioje mokosi ir Jovaras). Paprastai turgai ir vyksta mokyklose, bažnyčiose, sporto halėse ir kt. visuomeninės paskirties "namuose". Man patinka dalyvauti blusų turguose. Pernai, kai įsigijome naują būstą čia, turėjau konkrečių poreikių daiktams, kurių negalėjome, o kita vertus, ir nenorėjome pirkti naujų. taigi, blusų turgus - puiki išeitis. Ne tik sutaupyti, bet tiesiog nusipirkti originalesnių, įvairesnių, senesnių daiktų, įdomesnio stiliaus ir pan. mane išties "veža" pats apsipirkimo procesas tokiuose turguose. Aišku, tada nusiperkama ne tik tai, ko reikia, bet būtinai dar kas nors, kas nežmoniškai sužavi. taip namuose randasi keistų formų žvakidės, vazelės ir pan. Kaina turguose dažnai priklauso nuo turgaus masto, publikos gausumo ir t.t. Kartais deramasi (galima, bet tai nėra būdinga norvegams). Dažnai daiktai būna be kainų, tu tiesiog eini, renkiesi tau patinkančius daiktus į maišą, paskui parodai viską, ir pardavėjas pasako kainą. Pardavėjais dirba kokie nors savanoriai, apsirengę refleksinėmis liemenėmis. kai kurios kainos būna, bet jas galima nuderėti, ypač jei perki daugiau daiktų. Žodžiu, tai tikrų tikriausias turgus. Ir man tokiame apsipirkti, o kartais - vien tik pažiopsoti neapsakomai smagu.

Taigi, mūsų bendruomenė sugalvojo, kad vaikams reikia įrengti vietinę futbolo aikštelę. Pakabino skelbimus mėnesį iki numatyto renginio, jog surenkami daiktai pardavimui. Tai gera proga atsikratyti nebereikalingų baldų, indų, morališkai pasenusių drabužių ir t.t. Na, mes kol kas tokių čia dar neturime. Bet norėdama visgi prisidėti prie renginio, aš kepiau riestainius ir keksus. Kelios kitos kaimynės kepė pyragus. O paskui, žinoma, važiavau "apsipirkti" į turgų, nes juk lėšų rinkimo tikslas tiesiogiai liečia ir mus. Aišku, konkrečiai ko nors pirkti man nereikėjo, bet pirkau dėl palaikymo, ir sumokėjau daugiau, negu prašė. Šis turgus nebuvo didelis (nes ir bendruomenė maža), bet publikos sulaukė daug. beje, turguose visada budi budėtojai, stebi apsiperkančius, nes, deja deja, pasitaiko "užsieniečių", kurie, prisidėję visko į maišą, tiesiog išeina. O kadangi viskas palaidai sukrauta ant stalų, grindų ir pan., veiksmas eina ratu, ir pardavėjai stovi tik kur ne kur, tikėtina, kad kas nors tuo papiktnaudžiaus. Juk turi pats prieiti, parodyti ką išsirinkęs, ir paklausti kainos. ir niekas kiekvieno atskirai negano ir kameromis nefilmuoja. tad apsauga tik keli budėtojai, vaikštantys salėje.

Nežinau, kiek lėšų surinko mūsiškis blusturgelis, ir ar jų užteks tai futbolo aikštelei. Bet galvoju, kad vis dėlto tai geras būdas ne tik sumažinti tą mūsų belprotišką vartojimą, kuris skatina naują gamybą mažaverčių trumpai tarnaujančių daiktų... Tokiuose turguose randasi nusibodę daiktai, antikvariniai daikčiukai, įdomūs ir originalūs elementai, išaugti ir pan drabužiai. Šį kartą nupirkau nedidukę pušinę lentynėlę (bus virtuvei, kai dekupuosiu, prieskoniams laikyti), Vincentui - medinį "metalofoną", ir didelę stiklo lėkšę - žvakidę su 3 storomis žvakėmis (naujomis... matyt, kažkas nusipirko ir laikė pasidėję, o paskui atidavė turgui). Taip pat paskanavau pyrago. Sudalyvauti visad smagu - nes ateinu kaip į kokį sendaikčių muziejų, galima prisižiūrėti juokingų, įdomių dalykėlių, kurių parduotuvėj arba nepastebėtum, arba neįpirktum: su visokiais užrašais, "baikom" ir pan.

"Bergens tidene" (Bergeno laikraštis) taip ir rašo apie blusų turgus, jog tai ypač gera vieta įvairiems kolekcionieriams, bendravimui, senų daiktų atsikratymui ir "naujų" įsigijimui. 

Mane žavi norvegų paprastas požiūris į tokį turgų. Aš, tiesa, nežinau, ar surinkus turguje lėšas mokami mokesčiai, gali būti, kad taip. Bet faktas, kad nė vienam norvegui nėra gėda tokiam turguje ką nors nusipirkti. ir faktas, kad namuose iškepti pyragai parduodami be jokių higienos inspekcijų patikrinimų. Be to, viskas paremta sąžiningumu ir pasitikėjimu. Aš neįsivaizduoju, ar būtų įmonamas toks reiškinys šių dienų Lietuvoje, kur, panašu, tampa vis sunkiau kuo nors pasitikėti. bet argi tai nebūtų gera išeitis, norint surinkti lėšų kokiems nors mažiems vietinių bendruomenių poreikiams? Jau nekalbu apie atsikratymą daiktų, kuriuos taip mėgsta kaupti lietuviai, su mintimi "o gal prireiks kada nors..Jei ne man, tai gal vaikams ar anūkams".. Tokiu būdu garažai, sodybos, malkinės, sandėliukai iki viršaus būna užpildomi visiškai nebereikalingais daiktais daikteliais, kitados įsigytais brangiai sumokėjus ar gautus kaip deficitas, ir vis taip gailimus kam nors atiduoti :)