Šiandien Vincentui sukanka septyni mėnesiai. Pyragą šiai progai iškepiau vakar vakare, nes, anot recepto autorės, jis skaniausias kitą dieną iš šaldytuvo. Tačiau su tuo nesutinku - ragavome vakar šiltą, irgi labai skanus.

Originalus receptas čia. Tik aišku, kaip dažnai man nutinka, mano obuolių pyragas buvo beveik be obuolių. Turėjau tik vieną, o kadangi sekmadienis, parduotuvės nedirba. Be to, buvo gana vėlu jau, niekur nesinorėjo važiuot dėl trūkstamų produktų. Tad eilinį kartą pasitelkiau fantaziją, bet rezultatu likau patenkinta, ir net daviau pavadinimą Vincento septinajam pyragui: "LABAI". Labai paprasta pagaminti, labai paprasti produktai, kuriuos, esant reikalui, galima improvizuotai pakeisti kitais produktais. Labai skanus rezultatas :) Tiesa, produktų kiekį dalinau per pusę, nes nebūtų kam valgyti tokio didelio. O ir varškės turėjau tik kokius 150g. Kadangi obuolių trūko, ant to vienintelio obuoliuko sudėjau vyšnias iš uogienės. O cinamoną barsčiau ant pačio viršaus (nes vyšnios tokios tamsios spalvos, nelabai išvaizdžios man pasirodė). Mano pyragas gavosi toks plonas plokštainis. 

Šiandien per pietus Vincentas kirto daržovių tyrelę su kalakutiena, o Jovaras šlamštė pyragą į broliuko sveikatą :) Beje, Vincentas jau turi savo paaukštintą kėdutę virtuvėje, tad valgo su visais kartu prie stalo. Dar mudu šiandien buvome atvirame vaikų darželyje, apie kurį jau rašiau pavasarį. Ten vėl susitikome  "leliukų dainavime" su daug vaikučių ir mamų. Paskui užėjom į parduotuvę ir kukliai atnaujinome Vincento garderobą (augam vis dėlto...)

Oras mūsuose visą savaitę toks šlapias ir vėjuotas, kad atrodo, jau visas lapkritis. O iš tiesų ruduo dar tik tik prasideda - medžiai dar žali, beržai pradeda vos vos gelsti. Kalnas priešais mūsų langus kitapus ežero dar visas žalias, ir su lapais. Tiesa, rytiniai rūkai pasunkėję nuo drėgmės. Labai ankstų rytą nuo ežero kylantis rūkas garais atsimuša į namo langus, ir atrodo, lyg mes su visu namuku skristume... Tikriausiai netrukus prasidės ir pirmosios šalnos. Reikėtų jau pasirūpinti gėlėmis lauke. Žemuogės, tik nuo rugpjūčio vidurio pradėjusios nokti, taip ir nespės, ko gero, gražiai nurausti visos. Sunokstančias, aišku, nuskabome, bet dar daug jų ir žydi. Nebesuspės tikriausiai užaugti ir sunokti. Namuose nėra kur jų priglaust, nes Vincentas išravėtų labai greitai. Šiandien aiškiai pajutau, kad vasara JAU TIKRAI pralėkė. Kažkur einant, vis dažniau įsispiriu į guminius batus, velkuosi lietaus striukę. Vienas pliusas yra ir tame - ko gero, nebereikės pjauti žolės apie namus. Ji nėra tokia jau labai aukšta, be to, lietus merkia kasdien, tiesiog neįmanoma būtų jos nupjauti. Suskaičiavau, kad šitoj šaly per "šiltąjį" sezoną pjovėme pievelę tik 4 kartus. Ir to pilnai pakako. Lietuvoj šį darbelį tenka atlikti kur kas dažniau.

Kalendorius virtuvėje ant sienos išmargintas visokiausiais priminimais. Toks jau tas rugsėjis. Visokios užklasinės veiklos Jovarui, kursai - man, dar keli vizitai pas gydytojus su vaikais, dar susitikimas dėl pirmosios komunijos, ir pora tėvų susirinkimų. Turbūt dėl to ir nemėgstu rugsėjo - jame visada visko daugiau, negu kituose mėnesiuose. Skubotumu ir veiklomis jis panašus į gruodį, kai visur aplink verda Kalėdos. Šis rugsėjis man tiek visko pilnas, kad tebus vos kelios dienos be būtinybės kurnors važiuoti. Bet gal ir gerai kartais taip įsibėgėti. Tada suveikia inercija, tereikia ją pagaut ir sėkmingai išnaudoti. Tą ir bandysiu daryti.