Rugsėjis beveik įpusėjo. Mano norvegų kalbos kursai - taip pat. Bet yra šiokių tokių pokyčių juose. Beje, kursus lankau tarptautinėje mokykloje, kurioje mokosi ne tik dauguma imigrantų vaikų (joje ir Jovaras mokėsi nepilnus metus), bet taip pat vyksta ir suaugusiųjų mokymas, viskas orientuota į norvegų kalbą iš esmės. Vos pradėjusi lankyti kursus, sužinojau, kad  mokykloje vyks testas (mokyklinio lygio, kaip paruošiamasis testas nacionaliniam egzaminui to trečiojo kalbos lygio, kurį ir pradėjau). Kadangi kursus tik pradėjau, knygą tebuvau pradėjusi skaityti, o pratybų atlikome tik kelis lapus. Tačiau tas mokyklinis testas vyko nemokamai, ir buvo galima dalyvauti visiems. Informaciją suteikė mano kursų mokytoja. Užsirašiau, kad dalyvausiu, tad teko sudalyvauti. Pasiruošti tam testui, vietoj maždaug pusės metų (tiek būtų trukę, kol baigtume vadovėlį ir pratybas) turėjau nepilną savaitę. Bet kadangi tuo metu dar turėjome svečių, nebuvo kada ruoštis. Iš esmės ruošiausi paskutinę naktį prieš testą... Pasekmės, jei neišlaikyčiau, nebūtų manęs niekaip palietusios, tad ėjau drąsiai -t iesiog pamėginti, pasižiūrėti, kaip ten kas, ar sunku. Testas vyko 3,5val. man pavyko apsisukti per 3val (skubėjau, grįžti pas Vincentą...). Buvo klausymo, skaitymo ir rašymo užduotys. Lygis toks, kaip nacionalinio egzamino, tik nebuvo švekamosios dalies.

Po pusantros savaitės sužinojau rezultatus - išlaikyta. Taigi, nebėra prasmės man studijuoti tą trečią lygį, nes galiu kopti toliau. O toliau yra gilinamasis kalbos kursas, ir pasiruošimas didžiausiam valstybiniam egzaminui, populiariai vadinamam Bergeno testu. Paprastai trečio lygio kalbos egzamino diplomo užtenka, norint gauti darbą. Bet jei nori dirbti aukštesnėse pareigose (vadovo), arba kaip pvz. mokytoju, gydytoju, psichologu ir t.t., reikia išlaikyti Bergeno testą. Šis testas kaip koks burtažodis. Nes tai yra aukščiausia norvegų kalbos mokymo pakopa, ir užsieniečiai jau aukštesnio įvertinimo nebegali gauti. Kiek esu girdėjusi ir skaičiusi, šis testas ganėtinai sudėtingas. Jį taip pat sudaro skaitymo, klausymo, rašymo ir kalbėjimo užduotys. Klausimai, aišku yra "sukti". Jau nepakanka "plokščiai" žinoti kalbą. Reikia mokėti giliai. Praktiškai, reikia mąstyti norvegiškai.

Man tai didelis iššūkis. Todėl labai džiaugiuosi, kad buvau perkelta į aukštesnį mokymosi lygį, ir toliau gilinsiu kalbos žinias. Vakar buvau pirmoje pamokoje naujame kurse. Jei prieš tai buvusioj grupėj buvo 18 žmonių, ir daugiau - vyrų, tai šioje mūsų tik 12, ir visos moteriškės. Nesiimu daryti išvadų, kodėl taip, bet gali būti, kad moterys labiau veržiasi studijuoti Bergene (Bergeno testas būtinas, norint studijuoti), o gal dirbti mokytojomis ar daktarėmis... Pirmoji pamoka paliko įspūdį. Anoje grupėje sėdėdavau pusiau nuobodžiaudama, retai pasitaikydavo koks nežinomas žodis. O čia sėdėjau suglaudusi ausis ir truputį apsvaigus :) Sinonimai, metaforos, posakiai, kurių nebuvau girdėjusi. Pradėsiu justi kalbos skonį gal. Azartas mokytis - didelis, nors dar visai nesu nusprendus, ar man tikrai reikia to Bergeno testo,  dar neturiu konkretaus noro dėl darbo, nebent tik norėčiau pasitvirtinti savo išsilavinimą atitinkančią kvalifikaciją šioje šalyje. Bet tai reiškia du kart per savaitę po 5val kursuose ir tikrai nemažai namų darbų. Beje, kas man patinka mokantis - uždavus rašomąjį darbą (o jį visada užduoda šalia pratimų), mokytoja taiso klaidas sužymėdama skaičiais, kokia tai klaida. Tuomet pagal raktinį kodą turi išsitaisyti klaidas pats. Kodas nurodo, kokia tai klaida - gramatika, žodžių tvarka sakiny, neteisingai panaudota forma, skyrybos klaida ar dar kas. Kodų yra 9. Taigi, gauni progą įtvirtinti žinias. Aš, kaip turbūt nesunku nuspėti, esu mėgėja rašyt, taigi, mano rašomosios užduotys dažnai viršija kvotą (ji būna pvz 150 arba 200 žodžių). Klaidų pasitaiko ne taip jau daug. Dažniausios klaidos - prieveiksmiai (naudoju neteisingus, nes turiu labai mažai kalbos praktikos, per kurią prieveiksmiai būtų lengviausiai įsimenami). Prieveiksmių taisyklių norvegų kalboje daug, bet dar daugiau - išimčių. Praktiškai gaunasi, kad reikia įsiminti labai daug, priprasti, suvirškinti. O tai padaroma kasdien naudojant kalbą. Kita mano klaida - žodžių tvarka sakinyje. Čia rašydama turiu būti dar atidesnė. Bet ir kalbant. Ir aišku, mirtina spraga su netaisyklingų veiksmažodžių formomis... Tie, kuriuos išmokstu, dingsta kažkur atminty. Nes neturiu su kuo kasdien plepėti ir juos įtvirtinti.

Tačiau vistiek labai smagu, kad šita kalba po truputį man atsiveria, ima vis labiau patikti. Jei pradžioje aš su ja kažkuria prasme kovojau, tai dabar mezgasi draugystė. Norisi vis dažniau skaityti. Norisi "pagauti" subtilumus posakiuose, metaforose, aforizmuose. Ir net jeigu man darbe nelabai reikės tos kalbos, vistiek norisi.