| Galvoju, kad mane, tokią netobulą: n kartų suklydusią, pasiklydusią, nuvylusią, įskaudinusią, išdavusią, išpuikusią, nedorą, neklusnią, neteisią ir visokią kitokią, Dievas nė akimirkai nenustojo mylėjęs. Tad kodėl aš, visame savo mažume, turėčiau teisę kažką kitą atstumti, vertinti, smerkti ar mokyti? Taip negalima. Jei visi išmoktume vieni kitų gyvenimų netaisyti, nekeisti, netiesinti. Jei visi vieni kitiems leistume klysti ir vėl rasti tiesios kelius. Jei visi pasikliautume Kūrėjo galybe, o ne savo žmogiškąja menkyste. Gal tuomet pamažu išmoktume vieni kitus besąlygiškai mylėti?
| 