Šįryt padaviau Jovarui pienišką ryžių sriubą pusryčiams ir pakviečiau jį prie stalo. Net nepasižiūrėjau, įdėjau sviestą ir įmerkiau šaukštą. Po kelių minučių Jovaras, atsisėdęs valgyti, kviečia mane pasižiūrėti. Abu nustebom. Bet paskui pagalvojau - argi meilė negali pasirodyti tokiais ženklais, jeigu jos jaučiam daug, ir nuolat? :) 

Šį kartą noriu parodyti Jums Jovaro piešinį. Jam patinka piešti, tiek pieštukais, tiek ir dažais. Mokytoja jį visada giria, kad jo piešiniai įdomūs, gražiai atlikti. Na, o vakar jis prisėdo piešti namuose. Uždavė man tik kelis klausimus - kokie vaisiai noriu kad būtų mūsų šeima. Pasakiau, vyšnios (na, norėjau vyšnių turbūt, ne vaisių). Ir kokį vaisių kitą liepė pasakyt. Pasirinkau kriaušes. Nesupratau išvis, kam tie klausimai, nesusiejau jų, ką jis pieš. Vis dėlto jo piešiniai tikrai labai įdomūs. Jie tokie pilni nuotykių. Reikėtų išgirsti Jums, kaip Jovaras paskui viską pasakoja, kitaip neįmanoma suprasti, ką jis ten nupiešė :)

Šis piešinys iš tiesų labai aiškus, kai paaiškina. Vyšnios - mes, "gerieji", o kriaušės - blogiukai. Aišku, vyksta karas (na, nebūtų berniukas, užvaldytas kovos instinktų. Beveik visur jo piešiniuose - kova, karas, lenktynės ir pan.). Aišku, kovoja ne šiaip kokia šeima, o karalystės. Taigi, mes, vyšniukai, visi karūnuoti (piešinio dešinėje). Parašė visų mūsų vardų pirmąsias raides, išskyrus tuos, kurie turi pavadinimus, ne vardus: mama, močiutė, senelis). Taigi, pirmieji šauname mes su vaikais, t.y. princai ir princesės (čia pagal Jovarą, ne pagal mane). Mūsų šoviniai pataiko į kriaušių karalystės sieną, ją tik pramuša, bet didesnės žalos nepadaro. Tada šauna karalienė - močiutė. Ir numuša kriaušių karaliui karūną! O tada jau karalius - senelis - paleidžia didžiąją bombą. Jos sprogimas galingiausias (tas visas juodumas apačioje). Kriaušės galutinai nugalėtos. Jei dar gerai gerai įsižiūrėtumėt, pačiam viršuj, dešinėj, yra du kambariukai. Vienas - Smiltės, kitas - brolių. Ten ir abu broliai nupiešti, vyšniukai. Beje, tiesios linijos vaizduoja nusitaikymo trajektoriją. Spiralinės - realaus šūvio trajektoriją. O šaudo ne patys princai ir princesės, žinoma, o darbininkas (mes tik pasakom, kur šauti). Vien užmetus akį į tą piešinį tikrai nesuprastume viso jo įdomumo ir vertės. Tad paaiškinimai būtini.

Šitas piešinys ne tik įdomus, bet ir gana informatyvus. Jovaras aiškiai atskiria močiutės ir senelio galią - močiutė taikli (numuša karūną), o senelis - galingas. Manau, kad toks suvokimas vaikui ne šiaip sau atėjęs. Juk seneliai savo elgesiu ir paaiškinimais labai daug ko išmoko anūkus. Pagrindinius vaidmenis jiems ir priskyrė. Kažkuria prasme jis taip išreiškia savo ilgesį. Tikiuosi, močiutė su seneliu skaito laimingi :)